Praeitų metų spalio ir lapkričio mėnesių sandūroje turėjome net keturis straipsnius, susijusius su pastarųjų dienų šventėmis: „Mano nuomonė. Vėlinės”, „Lapkričio pirmoji”, „Visų šventųjų diena” ir „Vėlinėms praėjus”. Bandėme gilintis į šių minėtinų dienų prasmę, pateikti asmeninę nuomonę dėl kai kurių nusistovėjusių papročių ir priminti dažnai pamirštamas bet svarbias smulkmenas.
Praėjus metams atsiranda natūralus noras praplėsti šią temą ir lengvai – žmogus juk toks trapus! – prisiliesti prie kitų šventės aspektų. Taig, Jūsų kritikai pateikiu keletą minčių:
Anapus Vėlinių slepiasi pomirtinis gyvenimas. Dėmesys ir pagarba laikui, kuris tęsiasi po žmogaus mirties. Mane visuomet stebina tyčinis (o gal ne?) žmogaus naivumas. Ar atkreipėte dėmesį, kad pomirtinis pasaulis vadinamas ne pomirtine terpe, pomirtine erdve ar pomirtine abstrakcija? Pomirtinę būseną žmogus pavadino paprastai, t.y. tiesiog GYVENIMU. Tiesiog neįtikėtina stiprybė ir primityvumas! Žmogus pats pratęsė savo gyvenimą labai paprastu žodžių deriniu, nesureikšmindamas mirties rezultato ir be galo mylėdamas įprastą savo būtį. Mirtis žmonijos istorijoje tampa tik mažu laiko fragmentu šį bei tą transformuojančiu, bet nieko nelemenčiu. Žmogus pratęsia savo gyvenimą. Nes tai pomirtinis gyvenimas. Žmogus nugali mirtį.
Nežinau nei vienos religijos, neturinčios savo pomirtinio gyvenimo interpretacijos. Kai kurios iš jų jau šiapus suteikia anapusybei ypatingą reikšmę ir tiesiog „užsiima” jos laukimu. Ir nei vienoje religijoje pomirtinis gyvenimas nevaizduojamas tamsiomis spalvomis. Tai yra laikas, kuris perkelia žmogų į vienį su gamta, pasauliu, visata ir Kūrėju. Tai yra tobulas ir absoliutus gyvenimas. Pomirtinis.
Parašykite komentarą