MANO NUOMONĖ. VĖLINĖS

Rudenį, kai virš Santakos nuklykauja paskutinės gervės, o už mano buto lango augantis klevas nuo savo vešlios lajos numeta paskutinius lapus, man visada suspaudžia širdį. Gamta miršta, subjūra orai ir kartu apninka kažkokia tuštumos nuojauta, pradedu ilgėtis tų, kurie jau išėję negrįžtamai.

Artėja Vėlinės, ne veltui dar kitaip Ilgėmis vadinamos… Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – gūdus ruduo. Neveltui žmonės senovėje lapkričio mėnesį vadino vėlių mėnesiu. Paskutinę savaitę prieš Vėlines atsiranda tarsi kokia pareiga apsivalyti save iš vidaus, iškuopti visas per metus susikaupusias sielos šiukšles… Nueinu į bažnyčią, apvažiuoju, apžiūriu artimųjų kapus, ne visus, tiesa, pagal galimybes… Giminė plati ir išsibarsčiusi po visą Lietuvą. Bet ir tų pačių artimiausiųjų ratas kasmet vis siaurėja, o kapelių daugėja…

Dar viduramžiais bažnyčia lapkričio 1-ąją paskelbė Visų šventųjų diena, o lapkričio 2-ąją – Vėlinėmis. Manoma, kad visi šventieji, dar žemėje būdami, patyrė visas kančias ir patys, ir jų vėlės, dėl to ir šventaisiais tapo. O štai Vėlinės skirtos mirusiųjų kapuose lankymui, jų vėlių pagerbimui. Tą vakarą, lankydama artimuosius, uždegu žvakeles ne tik jiems. Juk daug vėlių klajoja, jos blaškosi, nerasdamos sau vietos, tai yra ne sava mirtimi mirusieji, yra vėlės ir vos gimusių kūdikių, dar nespėjusių gyvenimo suvokti, jos klaidžioja po langais, prašydamos melstis už juos… tikima, kad žvakių liepsnelės privilioja mirusiųjų vėles ir taip jos gali pasimatyti, susitaikyti su likusiais gyvaisiais… gal būt…

Man Vėlinės yra susikaupimo, rimties, tylos metas. Žvakių deginimo tradicija labai gražus ir prasmingas paprotys, neužgesintas net atšiauriu sovietmečiu. Šia tradicija žavisi visas archajiškais papročiais besidomintis pasaulis, kai kurios tautos netgi bando ją prisijaukinti pas save, mainais mums atiduodamos kitas šventes, o mes kaip visada puolam garbinti viską, kas iš užsienio atklysta ir būtent šiuo rimties laikotarpiu siaučiantį Heloviną (būtent taip rašyti siūlo kalbininkai). Kai kurie patys nežino, ką švenčia, žino tik tiek, kad reikia apsirengti kuo baisesniu apdaru, šėlti, gąsdinti aplinkinius, prašyti saldainių.

Įvairūs rašytiniai šaltiniai teigia, kad iš tiesų tai skirtingų senovės keltų ir krikščionybės švenčių mišinys. Buvo tikima, kad dvasios vaikšto tarp gyvųjų. Kad jos nepakenktų, reikėjo tapti nepažįstamais, užsimaskuoti, dėl to žmonės persirengdavo dvasiomis, stengėsi atrodyti kuo panašesni į jas. Apie 1840 metus daug airių imigravo į JAV, kartu su savimi nusiveždami ir Helovino šventę, kuri labai greitai ten prigijo. Naktinis siautėjimas įsisupus į juodas marškas, germaniškos raganų, juodų kačių ir skeletų kaukės yra mėgiamos iki šiol. Šventės simboliu tapo moliūgas, išpjaustinėtas kaip žmogaus veidas ir simbolizuojantis šykštuolį Džeką, kuris buvęs toks šykštus, kad už savo ydą nebuvęs priimtas į rojų ir bastęsis po žemę kaip vaiduoklis.

Manau, didžiausia problema ta, kad šios dvi dienos yra šalia viena kitos… tikrai sunku įsivaizduoti, kaip po siautulingo Helovino nakties galima greitai susikaupti ir eiti lankyti mirusiuosius…

Tokia mano nuomonė.

4 komentarai apie “MANO NUOMONĖ. VĖLINĖS”

  1. Atgalinis pranešimas: POMIRTINIS GYVENIMAS | DRAUGAUKI.ME

  2. Man Vėlinės visuomet asocijuojasi su susikaupimu, ramybe. Tą dieną su išėjusiais anapilin bendrauju mintimis, tvarkau jų kapus.

  3. Nereikėtų taip pykti ant jaunimo, kad jie nori linksmintis. Juk galima Velines ir linksmiau paminėti, o ir kostiumai pralinksmina visus. :)

  4. Man kaip ir gerb.Danutei, tas Helovino sventimas labai nepriimtinas. Juk velines yra skirtos prisiminti, pagerbti mirusiuosius. Kam perimti svetimu kulturu tradicijas, o savasias uzmirsti? Tegul Velines ir lieka Velinem.
    Visiems ramios sventes.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.