Mes senjorai, pastebėjau, vengiame dienoraštyje aktualių temų. Jas pasiliekame dažniausiai aptarti prie stalo ar telefonu su artimais žmonėmis. O rašiniams skiriame savo kūrybingumą, žinias, patirtį ar tiesiog dalijamės praktiniais patarimai. Tiesiog, kitaip žiūrime į vertę ir į tai ką galima paversti verte praturtintu dalyku. Tikriausiai tai ir yra mūsų amžiaus bruožas – šioks toks gebėjimas skirti grūdus nuo pelų.
Su gripo pandemija lygiai tas pats. Medicinines kaukes dėvi dažniausiai jauni ir vidutinio amžiaus žmonės. Mačiau gal tik vieną kitą senjorą užsrišusį tą sterilų marlį ir chirurgiškai puošniai žygiuojantį per miestą. Tačiau lėta eisena ir lazdukė nelabai, tiesą sakant, prie visų tų atributų derėjo. Gal geriau reikėjo kokį ryškiaspalvį šaliką nusipirkti?
Atrodytų toks kiekis informacijos apie gripo pavojų jau pats savaime turėtų žmonėms atskleisti, kad vyksta eilinis kišenių tuštinimas. Tačiau realybė visai kitokia. Opozicionieriai lieka neišgirsti, o žmonių baimė auga kaip ant mielių. Na ir kas, kad mirtingumas yra ne didesnis nei nuo bet kokios kitos ligos. Na ir kas, kad reikia imtis paprasčiausių priemonių norint apsisaugoti: nebūti per ilgai viešose vietose, kiekvieną žiemą stiprinti imunitetą česnako skiltelėmis, sportu ir t.t.
Ko mes bijome? Paprasto dalyko – gripo. Vien todėl, kad jis ir jo galimos komplikacijos primenamos žmogui per dieną daugiau nei milijoną kartų. Tai kas kartojama kas dešimt minučių, apsigyvena žmonėse. Tokie esame. Ar žinome tai?
Parašykite komentarą