Nesu didelis koldūnų mėgėjas. Bent jau tol, kol jie tiekiami su sviestu ir grietine. Ne dėl to, kad nesveika – dėl mano mitybos ne-sveikumo galėjote pakankamai įsitikinti virtuvės skiltyje. Tačiau visgi: šis koldūnų variantas itin tinkamas tiems, kurie ieško pačių įvairiausių būdų tirpdyti kalorijas ir pasitarnauti savo organizmui parodytu dėmesiu valgant lengvesnį maistą. O man sojos padažas prie koldūnų yra kažkas tokio, kas studentišką ir pigų valgį perkelia į kitą dimensiją, į trimatę erdvę, kurioje tas mažas stebuklas su įdaru viduje pradeda suktis kaip kokiame tarptautinės parodos ekspozicijos stende: didingas, apsuptas dieviškos šviesos, tviskantis ir neprisileidžiantis artyn nepastebinčių šios taurumo akimirkos.
Žinoma, tai kiniškas koldūnų ruošimo principas ir kiniški koldūnai turi savo gamybos specifiką ir skonį, tačiau neturėdamas galimybių jų įsigyti kada panorėjęs, aš išbandžiau sojos padažą su paprastais lietuviškais koldūnais. Ir tai, ką patyriau, buvo būtent tai, ko ir tikėjausi. Nuo to laiko koldūnai tapo kurkas dažnesniu svečiu mano virtuvėje ir nepamenu, kada juos ruoščiau kitaip nei be šio populiaraus rytietiško maisto pagardo.
Parduotuvėse galima rasti labai įvairių firmų ir rūšių sojos padažų. Vieni mėgsta sūresnius kiti švelnesnius. Man patinka lengvesni variantai, todėl – jeigu netyčia nusiperku per daug mano skoniui sūrų padažą – aš visuomet praskiedžiu per pusę su vandeniu. Šiaip jau santykis – skonio reikalas. Taip pat įdedu šaukštelį cukraus. Sojos padažas tampa pikantiškesnis. Galima taip pat jį daryti aštrų, įmaišant čili pipirų, klampesnį ir sotesnį – mašant su aliejumi. Taip pat keptuvėje paskrudinu sezamo sėklų: dalį jų užbarstau ant ką tik į lėkštę sudėtų karštų koldūnų, dalį suberiu į padažo indelį. Taip pat tinka į padažą smulkiai pjaustyti svogūnų laiškeliai.
Ir vėl šventė virtuvėje ir dūšioje, nors vakar viso labo buvo trečiadienis, kovo 20 d. Skanaus!
Parašykite komentarą