„Gyvenimas po gyvenimo” – taip supaprastintai žmonės vadina tai, kas vyksta po mirties, kalbėdami apie pomirtinį pasaulį ir egzistencijos formas jame. Internete šia tema yra tikrai nemažai straipsnių ir rašinių. Kodėl ši tema populiari? Intriguoja, kelia nerimą, baimę, o gal žadina įdomias svajones ir vizijas? Vienas ne tiesioginis atsakymas yra – pomirtinis gyvenimas nuo pat žmonijos istorijos pradžios buvo svarbi kultūros, papročių, pasaulėžiūros ir gyvenimo dalis. Daug esame paveldėję, bet ne viską prisimename. Siūlau trumpam sugrįžti į skirtingų kultūrų praeitį ir žvilgtelėti, kokius pavidalus žmonių sąmonėje įgydavo pomirtinis pasaulis.
Egiptas
Senovės egiptiečiai dar būdami gyvi visą savo gyvenimą kreipė į anapusybę. Teigiama, kad net faraonai tik įžengę į savo sostą, pradėdavo rūpintis būsima kapaviete. Egiptiečiai karštai tikėjo sielos nemirtingumu ir tikruoju gyvenimu laikė ne gyvenimą žemėje tačiau tą, kuris laukia po mirties.
Labai neįprasta ir sudėtinga egiptiečių sielos samprata. Kiekvienas žmogus turi sielą antrininkę – ka, atkartojančią to žmogaus išvaizdą. Tačiau savo ka turi ir stalas ar paukštis, bet mirusio žmogaus siela nekeliauja į pomirtinį pasaulį, o lieka susieta su mirusiuoju. Antroji sielos dalis buvo vadinama ba. Ji palaikydavo ryšį tarp mirusiojo pomirtiniame pasaulyje ir jo kūno. Trečiosio sielos dalies ach dėka žmogus keliaudavo į šviesų pomirtinį pasaulį, nes ach buvo laikoma amžina.
Egiptiečiai pomirtinį pasaulį įsivaizdavo artimą žemiškajam tik laimingesnį ir lengvesnį, kuriame būdavo mažiau rūpesnių, nesunkiai užderėdavo gausus derlius ir pan.
Šumerai
Senosios šumerų kultūros pomirtinis pasaulis dar labiau miglotas nei egiptiečių. Jis buvo vadinamas kurnugia. Apie jį pasakota keliuose mituose, tačiau bendrą vaizdą iš to susidaryta yra nelengva. Tai vieta iš kurios negrįžtama. Vienur teigiama, kad pomirtinis gyvenimas yra itin viliojantis. Kitur kalbama apie niūrų požemių pasaulį.
Mėnulio dievo gimimo mite pasakojama apie mirusiųjų pasaulyje tekančią upę, per kurią keltininkas gabena vėles į kitą pusę. Požemio pasaulį valdo Ereškigal, jame egzistuoja sargai, vartai, teisėjai. Mitas atskleidžia, kad pomirtiniame pasaulyje vėlės gyvena nuogos – prie kiekvienų vartų jos turi nusivilkti dalį drabužių. Šis elementas gali reikšti, jog vėlė pamažu nutraukia bet kokį ryšį su žemiškuoju gyvenimu.
Babiloniečiai ir asirai
Babiloniečių ir asirų pomirtiniame gyvenime gana tamsu ir nemalonu. Jame gyvena mirusiųjų šešėliai, vadinami etimu. Viename epe pasakojama, jog Gilgamešas iššaukęs Enkidu vėlę prašo papasakoti apie pomirtinį pasaulį, tačiau atsakymo neišgirsta, kadangi Enkidu nenori nuliūdinti savo „pašnekovo”. Kai kurios detalės atskleidžia, jog mirusieji valgo duoną ir geria vandenį, tačiau tik tie, kurie buvo palaidoti su visomis apeigomis. Likusieji tenkinasi likučiais, kuriuos randa ten esančiuose šiukšlynuose.
Hetitai
Hetitai, kaip ir daugelis kitų pasaulių tautų tikėjo, kad kiekvienam žmogui yra paskirta mirties valanda. Žmogaus siela ištanza(na) atsiskiria nuo kūno, jam mirštant. Mirties dieną hetitai vadino „motinos diena”, todėl galima manyti, jog vyravo tikėjimas, kad mirusįjį pasitinka aname pasaulyje pasitinka mirusieji giminės ir visų pirma motina.
Pomirtinio pasaulio vaizdas labai panašus į šumerų ir babiloniečių įvaizdį – tai nėra labai patraukli vieta. Mirusieji gyvena liūdniau negu gyvieji. Išimtis suteikiama tik karaliams, patenkantiems į požeminę pievą, kurioje ganosi jiems priklausančių galvijų kaimenės.
Mirusiųjų hetitai prisibijojo. Tiek išėjusieji anapusybėn, tiek su jų kultu susiję žmonės buvo laikomi „nešvariais”, bendrauti su jais vengta. Manyta, jog mirusieji gali būti kerštingi, t.y. gali persekioti savo mirties kaltininkus.
Irano arijai
Irano arijų išplėtotoje zaratustrizmo tikėjime gana nuodugniai ir išbaigtai atsiskleidžia pomirtinio gyvenimo vaizdas. Tokios išvystytos visumos pasaulio religijose aptinkamos gana retai.
Po žmogaus mirties, siela dar tris naktis praleidžia prie mirusiojo. Sielos šį laikotarpį praleidžia įvairiai: bedievio – aimanuoja ir dejuoja, nujausdamos, kas jų laukia, pamaldžių žmonių – meldžiasi. T.y. tarsi iš naujo išgyvena praėjųsį gyvenimą. Po žmogaus mirties blogosios ir gerosios galios kaunasi dėl jo sielos. Nėra tiksliai žinoma, ar tai būtent vyksta šių trijų naktų laikotarpiu. Gyvieji savo maldomis gali paremti gerąsias jėgas. Geroji galia Srausha, o piktoji – Vizarsha, kilpos pagalba gaudanti sielas ir jas pančiojanti.
Baigiantis trečiajai nakčiai kartu su ryto aušra vėlei ateina lemiamas sprendimas. Teisingai gyvenusio žmogaus siela atsiduria gražiame sode, tarp nuostabiausių augalų ir jų žiedų. Jai pasirodė nuostabaus grožio mergaitė, su kuria siela pradeda pokalbį, iš kurio paaiškėja, kad šį nuostabų vaizdą sukūrė geri buvusio žmogaus darbai. Mergaitė atsako, jog ji yra žmogaus daena – dvasinė esmė. Nuodėmingoji siela atsiduria šalčio, ledo ir smarvės apsuptyje. Jai pasirodo baisi, nesipraususi, nesusitvarkiusi boba. Jos kūnas atstumiantis ir nepagarbiai apnuogintas. Lygiai tą patį sielai pasako ir ši būtybė, jog ją tokią sukūrė žmogaus veikla žemėje.
Vėliau vyksta teismas, svarstyklėse Rašnu sveria gerus ir blogus žmogaus darbus. Jos labai tikslios ir sveria plaukelio tikslumu. Teismas vyksta Činvat tilto pradžioje arba viduryje. Pats tiltas tęsiasi nuo žemės iki dangaus. Teisiajam jis tampa plokštuma, nusidėjusiam pasisuka aštriais ašmenimis. Gerojo sielą mergaitė palydi į dangų, o baisioji būtybė nuodėmingąjį stumia neteisųjį link ašmenų, kol galiausiai jis nukrenta žemyn, į pragaro nasrus.
Sielai atsidūrus danguje, ją pasitinka anksčiau mirusiųjų sielos, prasideda pokalbis, bendravimas ir įvairūs klausimai. Galiausiai dangaus valdovas Ormuzdas liepia kitoms sieloms nebevarginti „atvykėlės” ir sodina ją į išpuoštą krėslą bei vaišina dangiškuoju maistu ir gėrimais. Avirkštinis variantas nutinka blogajai sielai: iš jos tyčiojasi kitos tokios pat sielos, siūlo dvokiantį maistą, skiria kančias. Pragaro kančios tokios baisios, kad praleidusi naktį, ryte siela klausia, ar dar nepraėjo jai skirti 6000 metų.
Parengta pagal Gintaro Beresnevičiaus „Religijų istorijos metmenys” (Aidai, 1997 m.)
Parašykite komentarą