Šiandien labai populiaru kalbėti apie lietuvaičių emigraciją – neigiamai. Emigracijos tema yra eskaluojama visur: pradedant seimo posėdžių sale ir baigiant, pavyzdžiui, visą parą dirbančia alude. Masinis tautiečių vykimas į kitas šalis, žinoma, turi aibę neigiamų padarinių, dar daugiau tų padarinių atsilieps vėliau, Lietuvos kaip valstybės gyvenime, kalbant demografiniais, ekonominiais, intelektų praradimo ir panašiais klausimais.
Istorija mena, jog lietuvių emigracija prasidėjo jau XVII a. Niujorko archyve saugomas dokumentas, kur yra įrašas minintis 1658 metus. Jame pasakojama apie lietuvį profesorių Aleksandrą Karolį Kuršių, kuris olandų kolonistų buvo pasamdytas atvykti į tuometinį Naująjį Amsterdamą (vėliau Niujorką) mokyti lietuviškai kalbančių emigrantų rašto. Masinė emigracija prasideda XIX a. antroje pusėje po baudžiavos panaikinimo ir žiauraus antrojo sukilimo nuslopinimo. Valstiečiai, tapę laisvi ieškodami skalsesnės duonos, tūkstančiais vyko į įvairiausias šalis: JAV, Didžiąją Britaniją, emigravo ir į tos pačios Rusijos imperijos turtingesnes gubernijas. Statistiniai skaičiai labai dideli, siekiantys net šimtus tūkstančių. Turint omenyje, jog tuometinėje Lietuvos teritorijoje gyveno gerokai mažiau gyventojų nei turime šiandien, tai buvo tikra demografinė „bomba“. Lietuvaičiai didesnėmis ar mažesnėmis bangomis vyko ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų iki pat 1944 m. Sovietmetis apsupęs geležine siena laikinai buvo sustabdęs emigraciją į Vakarus ir už Atlanto, išskyrus pavienius atvejus, , bet tai tikrai nevertėtų vertinti kaip teigiamą aplinkybę. Mat sovietai priverstinai į Sibirą išgrūdo ir lageriuose nukankino gerokai daugiau lietuvaičių nei būtų jų sugebėję išvažiuoti savanoriškai. Atgavus nepriklausomybę, emigracija netruko įsibėgėti, tautiečiai tebevyksta panašiu spartumu kaip ir prieš pusę ar daugiau amžiaus.
Emigracija, kaip ir viskas šiame pasaulyje, turi dvi puses – blogąją ir gerąją. Taip ir mūsų tautiečių vykimas dirbti bei gyventi svečiose šalyse turi ir teigiamų aspektų. Pavyzdžiui, ekonominiu aspektu – pagalvokime kiek išvykėliai paremia savo gimtos šalies ekonomiką, neimdami pašalpų iš skylėto valstybės biudžeto, o net gi priešingai – prisideda prie jo didinimo, siųsdami ir išleisdami pinigus savo tėvynėje. Žinoma, daugelis gali paprieštarauti, jog neišvykęs ir Lietuvoje dirbantis žmogus, gautas pajamas išleidęs savo šalyję, būtų daug naudingesnis. Taip, tame esama daug tiesos, bet tuo pat metu norėtųsi priminti 1922 metus, kai tuometinė Lietuvos valdžia vargiai ar būtų galėjusi įsivesti litą be tų pačių emigrantų milijoninės paramos. O kiek dar būta investicijų, keliant valstybės ekonomiką, gautų iš tų pačių lietuvaičių gyvenančių ne savo tėvynėje?
Pliusų galima būtu įžiūrėti taip pat ir kultūriniu aspektu: užsienio valstybėse esančios lietuvių bendruomenės neleidžia nutautėti ten gyvenantiems mūsų tautiečiams, juos solidarizuoja. Tokiu būdu mūsų kultūra, tradicijos pasklinda ir yra žinomos visame pasaulyje. Šios bendruomenės – tai mūsų valstybės nevyriausybinės ambasados, kurios nuo oficialių skiriasi savo patvarumu. Prisiminkime sovietmetį, kuomet savo valstybės neturėjome. Tose bendruomenėse dar gyvas stiprus patriotizmas Lietuvai, kuris mūsuose, gyvenančiuose čia, yra kiek prigesęs.
Šiuo straipsniu nėra agituojama emigruoti. Juo tik siekiama atskleisti pozityvius dalykus tame, kas vyksta, kadangi laisvoje valstybėje tai yra normalus reiškinys. Emigracija yra pažįstama ir ekonomiškai stipresnėse valstybėse. Žinoma, kiekvienas lietuvaitis turėtu gyventi ir kurti ten, kur gyveno, dirbo jo protėviai. Tikėkimės, jog kiekvienas išvykęs iš Lietuvos anksčiau ar vėliau pasisėmęs įvairios patirties sugrįš į tikruosius savo namus.
Parašykite komentarą