Miestas, namai, transportas.. Žmonės tobuli, keisti, apatiški, rūpestingi, kokie? Kasdien įmanoma pamatyti žmones verkiančius, besidžiaugiančius, įvairius… Bet ar mes matom? Ne. Deja, bet dažniausiai būnam užsiėmę savo reikalais ir ne tik, kad nematom kas šalia, aplinkui vyksta, bet blogiausia, jog mes ir nenorim to matyti. O kam mums apsikrauti bereikalingais rūpesčiais kai ir savų per akis? Todėl nusivalom kažkieno apverktą petį ir mandagiai pasakom, kad mums jau laikas eiti. Išeinam, paliekam, juk tai ne mūsų rūpestis.
Viena minutė.
Tiek laiko užtektų jei pasakytume, jei prieš nueidami pasakytume kažką paguodžiančio, kad ir nepažystamam žmogui.
Kalbu apie paprastus žmones, tokius žmones, kaip mes visi. Juk ir mums būna ,,dienų lyg tyčia”, o kam nebūna! Situacija yra tokia, kad mes – žmonės, nors ir gyvenam baisiai arti vieni prie kitų, bet atstumai tarp pačių žmonių yra labai dideli… Mes gyvenam daugiabutyje, matom kitus gyventojus, kone kasdien prasilenkiam, iš matymo maždaug žinom, gal net pasisveikinam. Būna, kad net ir savo laiptinės kaimynų nepažystam.
Bet kuriuo atveju: mes esam žmonės tarp žmonių, visi tai žinom, tik kartais pamirštam, ar nenorim prisiminti. Ir nieko tokio – visiem geras nebūsi. Tik niekada nepamirškim savo mylimų žmonių, nes nesvarbu koks atstumas skiria, mums juk rūpi kaip jiems sekasi, ar ne?
Padarykime kažką gero dėl savęs ir dėl kitų, pasakykim, jog mylim, pasakykim tai tiems, kuriems tai iš tiesų jaučiame ir pasakykime tai šiandien, nes gyvenimas trumpas,
O MES MYLIME ŠIANDIEN.
Draugiškos Jums dienos.
Prisegu Stephen’o Wright’o fotografiją.
Gintarė Kuodelytė
Parašykite komentarą