Neretai iš žmogaus lūpų išsprūsta keisti žodžiai, keiksmažodžiai, garsų dariniai, neturintys jokios logikos, ryšio nei su tema nei su esama situacija. Pavyzdžiui, “jolki-palki”, “blin”, “rupūžėle” arba atskiros raidės – garsai, tokie kaip “ccc”, “k”, “l”, “m”, “n”. Ar iš tiesų nieko nereiškia tokie ir panašūs išsireiškimai? Ir ar taip buvo visada?
Žinoma, kad labiausiai keikiasi rusų kalba kalbantys žmonės, jų kalboje yra daugybė dviprasmiškų žodžių, kartais tariamų labai retai ir tik ypatingomis progomis. Šie žmonės – keikūnai vadinami tuščiakalbiais, keiksmažodžiaujančiais. Žodyne tokie žodžiai apibūdinami kaip niekšybės, purvini, šlykštūs, nenaudotini, dvasiškai tušto, neetiški, prieštaraujantys dieviškumui žmoguje. Štai kur mes krentame, jei nesuprantame, ką sakome.
Senovėje, įvairiose tautose, keiksnojantys žmonės būdavo atitinkamai įvertinami, kartais net žiauriai baudžiami – plakami viešai, o senovės Rusijoje jie buvo vadinami net dievo atstumtaisiais. Keiksmažodžiai laikomi senovinio slavų kulto atributika. Dar ir dabar tam tikruose juodosios magijos ritualuose naudojami žodžiai – keiksmažodžiai. Senosios Rusijos raštuose keiksmažodžiai vertinti kaip velnio pasireiškimo požymiai, kurie buvo naudojami įvairiose apeigose, norint iškviesti piktąsias dvasias. Daugelis tokių žodžių ir šiais laikais naudojami tuo pačiu tikslu, t.y. norint kam nors pakenkti (prakeikti, keikti reiškia “pakeisti”).
Žinoma, daugelio tokių žodžių tikroji reikšmė yra jau užmiršta, tačiau nuolat vartojami kasdienėje kalboje nepraranda savo keistumo. Jų tarimas, kartojimas sukelia tam tikras emocijas, kartais net labai audringas. Kai kurie keiksmažodžiai yra buvusių pagoniškųjų religijų dievų vardai, t.y. taip vadinamų elementalų vardai. Iš senų senovės taip jau susiklostė, jog keiksnojimas yra demoniškųjų jėgų kvietimas, tam tikras pasąmoningas ritualas.
Taip išeina, kad žmogus, vartodamas tam tikrus žodžius, bendrauja su demoniškųjų pasaulių atstovais savo psichinių jėgų ir galių pavidalu. Nieko nuostabaus, jog filologijoje šis reiškinys vadinamas inferaline leksika, o žodis ”inferalas” reiškia ”demoniškas”, ”velniškas”, ”kuris iš peklos”. Taigi, žmogus keiksnodamas nuolat žaidžia psichinius žaidimus su nežinomuoju X. Neretai iš žmogaus, kuris save laiko nuoširdžiu krikščionimi, galima girdėti žodelius ”jolki-palki”, ”blin”, ”blecha”, kartu su kitais žodeliais, tokiais kaip ”mucha”, ar gyvūlių vardais. Ar tai keismažodžiai? Taip, jei tai išsakoma su tam tikromis emocijomis ir yra nukreipta tam tikru adresu (prisiminkime, kad žodis tai juk emocija, o emocija tai energija, energija tai jau srautas).
Sakote, kad tai žaidimas? Žaidybinis žodžių naudojimas tam tikra prasme jau yra ritualinė magija. Žaidybinė žodžių forma naudojama norint pakeisti nepriimtinus žodžius – keiksmažodžius – nusidažo ta pačia keiksmažodžio prasme ir ilgainiui taip pat tampa ”supuvusiais” žodžiais, o tai vėlgi jau žaidimas su velniava. Žmogui žodžio menas duotas ne tam, kad inferalą linksminti, o kad tarnauti Aukštajam Protui ir savo artimąjam.
Ką šiuo klausimu sako mokslas? XX a. Pabaigoje, Rusijoje, žmogaus organizmo problemų institute buvo atlikti tam tikri eksperimentai. Buvo sukurta net aparatūra, kuri keitė žodžių vibracijas į atitinkamų charakteristikų elektros bangas ir jomis buvo bandoma daryti poveikį į mūsų paveldėjimo genetinį aparatą. Buvo pastebėtos greitos genų mutacijos, jų spiralės reaguodavo, trūkinėdavo ir pan. Japonų mokslininkas Mamoto (jeigu neklystu dėl pavardės) tyrinėjo žodžių ir garsų poveikį į vandenį ir paskui tokį vandenį užšaldydavo. Buvo pastebėta, jog vandens kristalai užšaldami tiesiog stebūklingai reaguoja į žodžius. Po žodžio ”myliu” susikurdavo graži ir simetriška snaigė, o po baisaus žodžio ji būdavo mažai simetriška ar net fragmentiška, nepilna.
O juk žmogaus organizmas taip pat sudarytas iš vandens. Kas tuomet atsitinka, jei žmogaus organizmo kaloidiniai skysčiai ir elektrolitai irgi reaguoja į agresyvius žodžius bei keiksmažodžius tokiu pat būdu ir kaip tai atsiliepia sveikatai? Dar vienas labai įdomus faktas tas, kad jeigu keiksmažodis turi lyties organų pavadinimą ar yra nukreiptas į juos, tai mūsų organų lytinės ląstelės tiesiog sproginėja. Buvo pastebėta, jog žmonių su pažeista lytine funkcija nuolat daugėja. O svarbiausia, nebūtina keiktis pačiam, užtenka tik klausytis. Tose šalyse, kur keiksmažodžių nukreiptų į lyties organus nėra iš viso, labai maža žmonių dalis turi dauno sindromą, o senatvėje ne taip dažnai šsivysto centrinės nervų sistemos ligos.
Pabaigai keletas psichologų pastebėjimų. Smegenų centrai, atsakingi už emocinę žodžių reikšmės analizę, veikia vos tik pradedant formuotis smegenims. Šiandien dauguma jau beveik nereaguoja į pyktį, neigiamą žodį, emociją, agresiją. Testai rodo, jog 60 proc. žmonių tai laiko, kaip neutralią leksiką. Tai rodo, kad agresija tampa norma. Tačiau galbūt daugelis ginčysis ir abejos tuo, jog keiksmažodžiai, aštrūs žodžiai, įžeidžianti kritika gana giliai pažeidžia žmogaus psichiką. Pabandykite prisiminti, kai jus apšaukė, įžeidė, pasityčiojo – kaip tuomet daužėsi širdis, kaip blogai jautėtės, kaip kraujas tvinkčiojo smilkiniuose. Visa tai priveda prie streso, prie elektrocheminio organizmo pasikeitimo, nervinio jautrumo ir prie tokių ligų kaip egzema, skrandžio opa, anoreksija, bulimija. Įmanomas net infarktas ar imuniteto pokyčiai. Pasirodo, žodžai gali ir užmušti. Tuomet visiškai suprantama tampa verbalinės magijos ritualų jėga.
Parašykite komentarą