„Jei nori diriguoti orkestrui, visai nebūtina atsukti miniai nugaros“, tikriausiai pagalvojo Ericas Whitacre’as ir subūrė virtualų chorą.
Žinoma, viskas buvo kiek sudėtingiau: nuo idėjos gimimo iki įgyvendinimo praėjo tikrai ne viena diena. Kaip savo internetiniame dienoraštyje rašo projekto sumanytojas, tam jį įkvėpė Britlin Losee, atlikusi jo chorinės kompozicijos „Sleep“ soprano partiją ir paskelbusi įrašą internete. Ericas pamanė: jei tą patį padaytų šimtas žmonių, viską sujungus būtų galima gauti unikalų rezultatą.
Norinčių dalyvauti atsirado išties daug – žmonės iš viso pasaulio siuntė savo partijas, atliekamas skambant jau minėtam kūriniui. Sujungus 2051 dainininko balsus, pirminis rezultatas nenudžiugino: atlikėjai, Erico žodžiais tariant, „skambėjo kaip krūva girtų zombių“. Vis dėlto pašalinus įvairius trikdžius, įvairius fone girdimus garsus, kūrinys suskambo visiškai kitaip.
Kompozitorius, dirigentas, Julliardo mokyklos absolventas panoro pastūmėti šį projektą į kitą lygmenį: jam rūpėjo, ar įmanoma ne tik sujungti atskirus gabaliukus, bet ir iš tikrųjų kurti muziką. Jis paskelbė vaizdo įrašą, kuriame diriguoja naują kurinį, taip pat ir natas.
Nenuostabu, kad šis projektas sulaukė didžiulio susidomėjimo ir palaikymo. Manau, sėkmės paslaptis glūdi tame, kad buvo suteikta galimybė pasireikšti kiekvienam – nei amžiaus skirtumai (jauniausiam dalyviui buvo 8 metai, o vyriausias – jau įkopęs į aštuntą dešimtį), nei dideli atstumai nesukliudė siekti užsibrėžto tikslo. Galima nemėgti chorinės muzikos, konkretaus kūrinio ir jo autoriaus, tačiau nesižavėti tokia idėja turbūt neįmanoma.
Kodėl visa tai rašiau? Dažnai girdžiu, kad vieni internetą keikia, kiti kone liaupsina. Vieniems jis būtinas kaip oras, kitiems – pats baisiausias dalykas. Nereikia kraštutinumų. Tegul jis lieka priemone pasiekti tikslą (na, o kokį – tegul kiekvienas susigalvoja savo)…
Parašykite komentarą