Jeigu reikėtų keliais žodžiais apibendrinti vietinės žiniasklaidos kasdienius puslapius, jie būtų tokie: „Vienas po kito. Kuris rytoj, kuris sekantis?”
Vakar dar bendravau, didžiavausi, domėjausi juo, stengiausi įsiklausyti į užtikrintus ir rimtai tariamus žodžius. O šiandien jis jau tapęs tuo pačiu tokiu įprastu „dar vienu”. Atrodo, jog kažkas tiesiog sėdi ir dirba tokį darbą: tik koks nors daugiau pasiekęs ir geresnės išvaizdos pavidalas sublizga, suskamba, žiūrėk, neužilgo jau šalimais rikiuojasi ugniagesiai ir naikina bet kokią ryškesnę žiežirbą, kurios vis dar iš inercijos blykčioja, viena po kitos. Tačiau ne ilgam. Specialistai jau čia pat, jie padės viską paversti pilka, pravėsusia ir drėgna mase.
Atsiverti puslapius kitą rytą, istorija vėl ta pati. Vakar stebėjaisi mąstymo originalumu, įstabios retorikos galimybėmis eililnėje TV laidoje. Šiandien jau vaizdas iš galvos pradėtas trinti. Gauta informacija, todėl belieka viską kuo detaliau aprašyti, sudėlioti ir sudalinti skaitytojus į teisiančius ir teisinančius. Kimba žurnalistai į darbą, teturėdami keletą sausų faktų. Naujas užsakymas, nauji reikalai, nauja sensacija. Jie, žinoma, tik aprašo viską ir spalvingai bei išsamiai pateikia visą informacijos sausumą, trūkstamas detales sukuria. Visgi ne jie pakeičia per vieną dieną žmones, jie tik pasakoja šią istoriją.
Kas gi tuomet taip susirūpinęs ir linkęs žmones atvesti į tą kelią, kuris jiems ir priklauso?
Kas sekantis?
Parašykite komentarą