Smagi ta temeperatūra, besiritinėjanti apie nulį, dangus vis dažniau nuskaidrėja savo žydruma ir šviesių baltų debesų paklotu. Jau ir šaliko, žiūrėk, neapsivynioji, jau ir parduotuvėje striukę prasisegt reikia, nes greitai šilta pasidaro. Nors vis girdėti prognozės, kad šalčiai dar sugrįš, bet vis nebe tokie, kokie buvo. Ateinantį antradienį Užgavėnės praneš apie čia pat, ant slenksčio stoviniuojantį pavasarį. Kaip gi be blyno ir riebaus kasnelio pasitikti (ar, kaip rašė Regina, į arbatą brendžio šlakelį įlieti)? Kitaip ir praleisim pro šoną. Kaip toj Kozlovo pasakoj, kai ežiukas su meškiuku galvojo suvynios rudens dangų kaip drobę ir ateis pavasaris, bet gi jie pamiršo, kad po rudens žiema eilės laukia ir pasipylė tuomet purios snaigės iš viršaus. Taip ir mes turime nei skubint gamtos nei jos prašyt uždelsti, bet atlikti visas savo apeigas privalome, nes kitaip galime užrūstinti laiko tėkmę.
O į lauką pasivaikščioti kasdien privaloma išeiti jau nuo šiandien. Kas tai darė visą žiemą, tas šaunuolis. Nes po to, vieną ankstyvą pavasario dieną, iškišus nosį jau į braškančią nuo pabudimo gamtą, ji savo energija gali taip mostelti per pakaušį, kad ilgam paguldys į lovą, nes organizmas dar bus gyvenęs žiemos ritmu, o gamta jau pilnai įsivažiavusi kurti naują žalią patalą. Tokiam organizmui staigus aplinkos pakeitimas iš šilto jaukaus būstelio į gryno oro ir gaivumos erdvę būna kartais ne itin malonus ir net priešiškas. Pats kartą tai savo kailiu patyriau. Sakysit, jog kasdien išeinat į lauką, jog į darbą važiuojat, jog į parduotuvę keliaujat. Šis trumpas pabuvimas dažniausiai nieko nereiškia. Reikia tyru oru pakvėpuoti bent jau pusvalandį ir eiti būtent „į kiemą”, o ne ristele bėgant su užsiduota užduotim: į paštą, mokesčius sumokėt ar kokio pasibaigusio produkto į parduotuvę. Reikia tiesiog „pabūti ore”. Tuomet pribusime kartu su gamta ir kartu su ja imsime kaupti jėgas ir energiją visiems ateinantiems metams.
Parašykite komentarą