Atsikeliu šį rytą, gal jau kokį 22356 kartą per savo gyvenimą. Nieko sau, pagalvojau. Apie kelias dešimtis tūkstančių rytų.
Lygiai tiek pat (na, žinoma, šiek tiek mažiau, iš tiesų) minčių apie tai, kaip nesinori keltis, bet… reikalus reikia tvarkyti, jie patys nesusidėlios į savo vietas.
Lygiai tiek pat – kelios dešimtys tūkstančių – rytinių kavos ar arbatos puodelių, rytinės duonos riekių.
(Kaip ir būdinga visur besiskverbiančios ekonomikos laikais, mintyse netgi paverčiau visai tai į litus – irgi keli tūkstančiai gautųsi.)
Rytiniai laikraščiai, rytiniai pasisveikinimai, rytinis atsigaivinimas vėsaus vandens saujomis.
Kaip kartais gerai yra tai, kas kartojasi kasdien ir esi garantuotas, kad lygiai taip pat bus rytoj. Kaip visgi būna nesmagu, kai atsikeli ir gauni skambutį iš kaimyno, kad jam užgeso automobilis kažkur už 50 km ir jis prašo 7.00 val. ryte atvažiuoti jo partempti. Padėti visuomet smagu ir net nemąstydamas išsiruoši ir išskubi į pagalbą. Tačiau juk atsikėlei su mintimi, kad šis rytas bus toks pat kaip ir tūkstančius kartų anksčiau – lėtas, ramus, vangus, tylus, kur šeimininkauji pats sau. Ir štai tau ima ir sugriauna tokį nuostabų ryto pasitikimą. Nieko, nedaug liko palaukti iki rytojaus, iki kito ryto.
Iki ryt.
Parašykite komentarą