Žiūriu aš per TV ar internete tuos meteoritus skraidančius virš Čeliabinsko ir netikiu savo akimis. Sakau žmonai: „tu tiki, kad čia tikrai taip buvo?” Sakau, „aš tai netikiu”. Kaip kokiame fantastiniame filme. Ar net geresniame koviniame filme efektai kietesni nei iš šio Rusijos kampelio transliuotuose siužetuose, kuriuos įamžino vietos gyventojai išmaniaisiais telefonais.
Tokios dvi prieštaringos šiuolaikinio ir gerokai apgadinto žmogaus mintys sukasi galvoje stebint ekrane tuos saliutuojančius dangaus kūnus kaimyninės šalies danguje. Vienas dalykas, kad žiniasklaida taip gerai išmokius niekuo netikėti – nes viskas juk surežisuota, permontuota, sustiprinta, perkurta, kad žiūrovas liktų kuo labiau apstulbęs – kad būtent toks pirmas įspūdis ir yra: vėl žurnalistai meluoja. Tikriausiai Rusija eilinį kartą nori atkreipti į save dėmesį su gailesčio prieskoniu. Ne tik savo šalies piliečių bet ir viso pasaulio.
Antras dalykas – tie meteoritai, jų skriejimo kelyje paliktas šviesus ruožas, sprogimo garsas ir blyksnis yra tokie nykūs ir nuobodūs, kad po JAV bokštų dvynių griūties ar Japonijos cunamio vaizdų, norisi iš kart perjungt TV kanalą. Kas čia sumanė iš mūsų pasityčiot tokiais pigiais vizualiniais triukais?
Štai tokiomis keistomis mintimis pasitikau šią naujieną. Įdomios šių dienų medijos suformuotos minčių ir mąstymo transformacijos žmogaus galvoje. Na, žinoma. Aš pro jas šiaip taip prasibroviau ir galiu pasakyti, kad tikrai taip, meteoritas tikrai pasiekė Žemę ties Čeliabinsku, kirto atmosferą ir sprogo virš miesto. Aš tikiu tuo ir esu tikras, kad tai įvyko. Tik nežinau ar būsiu toks pat tikras sekantį kartą.
Parašykite komentarą