Šventės labai greitai keičia viena kitą. Eilinį kartą turime įsitikinti gyvenimo tempu ir laiko neapibrėžtumu. Todėl nutariau dar gerokai prieš Tėvo dieną, priminti apie artėjančią šventę. Nes kuomet kažką parašai tiksliai tą dieną, apima jausmas, kad bendrame skubėjime ir šurmulyje niekas neturi laiko matyti ir girdėti, kas vyksta aplinkui.
Tėvo diena seka prabėgus mėnesiui po motinos dienos. Iš pavasario pereiname į vasarą. Šios šventės atsidūrę šiltais ir gyvybingais metų laikais, kokiais ir turėtų būti patys tėvai, nes savo vaikams turi rodyti pavyzdį ir perteikti pačią brangiausią savo gyvenimiškąją patirtį.
Tėvas tradiciškai yra tas žmogus, kuris išlaiko šeimą. Jis priverstas dažnai būti ne namuose. Ir tikriausiai todėl daugelyje šeimų vaikai šiek tiek nutolsta nuo tėvo ir labiau prisiriša prie mamos bei savo brolių ir seserų.
Šiais laikais, žinoma, daug kas pasikeitė. Tradicinės šeimos sąvoka tapo labai netiksli. Vyrų ir moterų padėtis keičiasi. Daugelyje šeimų moterys sėkmingai rūpinasi pragyvenimo šaltiniu. Todėl ir apie ryšius tarp vaikų ir tėvų apibendrintai kalbėti labai sudėtinga. Jie kievienoje šeimoje yra kitokie.
Tačiau svarbiausias dalykas nesikeičia. Augančiam vaikui reikalinga ir Tėvo ir Motinos meilė ir tik šiame abipusiame santykyje gali subręsti tikras ir sveikas žmogus. Todėl, man kartais atrodo, kad Tėvo ir Motinos dienos turi būti švenčiamos drauge o ne atskirai. O gal pakaktų vienos šventės – Šeimos dienos?
Parašykite komentarą