Sustok, akimirka, palauk! Neskubėk!
Dangus vėl verkia akmeninis ir lietus tarsi akmeniu į sielą daužo – tu tik neskubėk, palauk. Jei vakar lijo ir dundėjo, tai šiandien saulė bus tikrai…tu tik mokėk išlaukt.
Kai spindi iš laimės akys, kai širdis laukinė uždainuoja – skubėti nevalia, kai šviečia žvaigždės dieną naktį – skubėti nevalia. Sustok, akimirka, palauk!
Kas būtų, jei turėtum galią sustabdyti akimirką? Jei galėtum sustabdyti lietų, pamatyti tamsioje gatvėje laike sustingusį žmogaus siluetą, regėti kaip mažyčiai lietaus lašeliai fontanu atšoka nuo balos vos į ją įkritę.
O jei galėtum nutildyti visą gaudžiantį pasaulį ir įsivyrautų mirtina tyla ar girdėtum tik savo žingsnius, ar galėtum pastebėti tos vienos akimirkos grožį?
Gal būt tada imtum labiau vertinti kiekvieną akimirką, o ne laiką apskritai. Gal būt nematuotum laiko pinigais, o matuotum grožį kaip vertybę.
Jeigu Tu dabar skaitai ir jauti, kad virptelėjo Tavo širdis, o lūpų kampučiai vos vos… na, tik vos vos kilstelėjo aukštyn – Tu supratai, kas yra sustingusi akimirka! Sėkmės Tau!
Danutė
httpv://www.youtube.com/watch?v=kkRk7wZOIJw
Parašykite komentarą