Vakar, po rytinio susitikimo su draugais, peržiūrėjau ką esu parsivežusi iš Vilniaus. Ir nutilau… Nutilau, nes nežinojau ką rašyti, nors žinojau, kad negalima taip žaisti. Juk pati labai smalsavau apie Danutės ir Janinos susitikimą.
Išmušė iš vėžių radinys fotoaparate. Trys nuotraukos ir panašios šypsenos. Nelipo joks pavadinimas. Pačiam save parodyti visuomenei tai ne tas pats, kai į tave pažvelgia iš šalies. Vakare ilgai kalbėjom su Janina. Per naktį viskas atsistojo į savo vietas. O diena, kaip dauguma manųjų, nukrypo nuo plano. Vėluoju…
Man atrodo, tik pažvelgus į mudviejų su Janina šypsenas, apie susitikimą daug pasakoti nereikia. Aišku, jis įvyko Janinos iniciatyva. Man tai buvo, suteikusi didžiulį malonumą, staigmena. Tarp daugybės susitikimų yra visko pasitaikę. Buvo ir apsirikimų. Nuojauta sako – vertindama Janinos geranoriškumą, neapsirinku. Atsispausdinsiu Jos patarimus ir komentarus, mokysiuos, drąsiai klausiu ir lauksiu naujų susitikimų.
Turtinga susitikimais buvo mano paskutinė išvyka. Dalyvavau LPD Vilniaus skyriaus susirinkime. Žiūrėjau į likimo draugus, kuriuos pažįstu eilę metų. Dauguma jų šiuo metu prie skyriaus vairo. Žiūrėjau ir džiaugiausi – veidai pašviesėję, savimi pasitikintys, pilni užmojų senjorai. Tai dar vienas įrodymas, kaip svarbu buvusiems aktyviems darbinėje ir visuomeninėje veikloje žmonėms kuo ilgiau išlikti reikalingiems kitiems. Smagu buvo susipažinti su naujais draugijos nariais. Su kai kuriais buvau bendravusi telefonu, malonu, kad jie patys apie tai priminė.
Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę už puikias laidas Parkinsono ligos tema padėkoti LR laidos „Sveikata” žurnalistei Rasai Pekarskienei.
Pabuvojimas likimo draugės, vienmetės Angelės, namuose naujomis spalvomis nuspalvino mūsų pažintį. Išsiskyrėme lyg giminės. Netgi daugiau, nes abi gyvename panašų gyvenimą. Gyvenimą, kuris priklauso nuo pono Parkinsono.
Na, o pabaigai klausimėlis tiems, kurie nėra manęs ir Janinos matę. Kuri nuotraukoje Janina, kuri Ada?
Parašykite komentarą