Mielieji, konkursas baigėsi, o mes skelbiame paskutinį rašinį. Ačiū jį atsiuntusiai Rasmai ir visiems kitiems dalyviams! Nugalėtojas paaiškės jau visai netrukus :)
Ne už devynių kalnų, ne už devynių jūrų, ne seniai seniai, o čia ir dabar, Dievo dovanotoje Marijos žemėje, įsikūrė Stebuklų karalystė. Žmonės joje vaikšto nuleidę galvas, nesišypso, nemyli savo artimųjų kaip pačių savęs, nes pavargo nuo laukimo stebuklo, kuris išgelbėtų juos nuo šalį valdančių savanaudžių burtininkų. Šie turi stebuklingas lazdeles, kuriomis vos tik pamosuoja, pasistato prabangus namas, atskrenda turtą nešantys aitvarai ir nusineša burtininkų žmonėms duotus pažadus sukurti rojų Stebuklų karalystėje. Burtininkai auga platyn ne dienom, bet valandom, o kartu ir jų norai kuo daugiau imti ir kuo mažiau duoti.
Žmonės išsirinko karalių ir karalienę, kad šie atvestų burtininkus į doros kelią, bet jų pastangos pasirodė bevaisės. Negana to, karalius sugalvojo taupymo programą ir įsakė žmonėms susiveržti diržus, kad šie mažiau valgytų ir gertų ir tokiu būdu karalystę nuo pražūties gelbėtų. Žmonės taip juos susiveržė, kad vos neužduso, o burtininkai atleido, kad nevaržytų vis didėjančio apetito. Karalius džiaugėsi, kad jam pavyko karalystę išgelbėti nuo devyngalvio slibino, vardu Skurdas, kuris taikėsi praryti vargšus jos gyventojus. Tačiau žmonės pradėjo masiškai bėgti iš karalystės kaip iš skęstančio laivo, ieškodami laimės turtingesnėse gerųjų burtininkų valdomose karalystėse.
Stebuklų karalystėje likusiems seneliams ir senelėms burtininkai toliau seka stebuklingas pasakas apie gražų rytojų. Karalienė kerta galvas nepaklusniems burtininkams, o žmonės vis dar tebelaukia gerųjų burtininkų ir stebuklo.
Parašykite komentarą