Gavau daug pylos dėl to, kad vadinu patiekalus originaliais pavadinimais, bet, tiesą sakant, tie naujieji bandymai lietuvių kalbai suteikti kažkokį šviežią gaivumą ar išradinėti dviratį, mano manymu, atrodo gana keisti ir bereikalingi. Vienas iš tokių yra žodis „snygis”. Nepamenu per savo ilgą gyvenimą, kad kažkada būtume naudoję panašų terminą ir kad kas nors snigimą būtų, man girdint, pavadinęs snygiu.
Nepaisant to, kas antrame orų prognozių pranešime aš dabar randu, kad ne „snigs” ar „bus sniego”, bet kad vyks „snygis”. Man asociacija štai tokia: pavyzdžiui turėtume tokiu atveju galimybę vietoj „krepšinio varžybos” sakyti, jog sportininkai „krepšinasi”. Arba, gerai, tarkime, kitas tiesioginis tokių naujadarų taikymo variantas: ne „lietus” ar „lis”, bet bus „lytis”. Juk tai alternatyvūs gamtos reiškiniai nusakomi identiškomis žodžių formomis, todėl ir naujieji vediniai gali būti tapatūs. Tačiau dėl lietaus kažkodėl tokio naujadaro naudojant negirdėti. Kažin kodėl?
Kalba yra toks dalykas, kurį formuoja ilgametė kultūra. Patys žmonės gludina ir keičia kalbą. Jokia institucija neturi galios įsprausti į normas kasdienės kalbos vartosenos. Taip, dokumentai, protokolai yra visai kas kita. Čia reikia laikytis taisyklių ir be jų Jūs nežengsite nei žingsnio. Tačiau gyvoji, organinė kalba yra žmonių įrankis komunikuoti ir kažkaip jaučiu, kad būtent ne žmonės išrado „snygį”, o kažkokia paslaptinga jėga.
Daug gražaus snygio jai!
Parašykite komentarą