Vakar gavome laišką iš įdomaus ir originalaus renginio organizatorių. Susipažinkite:
Senjorai ir flashmob‘as – ne tik suderinama, bet ir labai smagu
Statistikos departamentas teigia, kad tų, kam virš 60, Lietuvoje yra penktadalis.
Kur juos pastebime dažniausiai? Poliklinikoje, savivaldybių koridoriuose, viešojo transporto stotelėse? Kokius juos pastebime? Dažnai – susirūpinusius, nelaimingus, pavargusius. Kartais, žinoma, ir besišypsančius, tik tokių – gerokai mažiau.
Mums patiktų kitoks požiūris į pagyvenusius žmones Lietuvoje. Smagu būtų, kad pamatę senjorus pilates ar jogos treniruotėje, ar senjorų grupę ant sportinių dviračių, ar laidančių sportinius aitvarus senjorų varžybas, nepagalvotume, kad tai – užsieniečiai.
Be abejo, pokyčių šiuo klausimu Lietuvoje reikėtų daug. Galėtų ir turėtų pasikeisti ne tik pensijų ar sveikatos apsaugos, įdarbinimo sistemos, bendruomenių kūrimosi ir gyvavimo tradicijos, bet kartu ir mūsų visų, kurių dar tik laukia tas išminties amžius, požiūris į vyresnius: jie taip pat kaip mes nori ragauti gyvenimą dideliais kąsniais, mylėti, kurti, dalyvauti. Gal jiems tereikia ištiesti ranką? Pakviesti, padrąsinti? Gal jie nedrįsta dėl vyraujančio požiūrio – kad jei tau virš 60, tai tu jau „nurašytas”.
Mes nesame jokios organizacijos atstovai, esame paprasti visuomenėrs nariai, tiesiog – miesto gyventojai, norinty prisidėti prie to, kad imtų keistis požiūris į mūsų senolius Lietuvoje – todėl suorganizavome flashmob’ą – Kaune ir Vilniuje – kartu su jais, ir jie atvyko, repetavo, šoko, buvo tokių, kurie prisijungė tiesiog išgirdę smagią melodiją ir ritmą. Ir jei tarp praeivių buvo nors vienas jaunuolis, kuris pagalvojo: „Juk ir mano tėtis ar senelė galėtų kartu pajudėti, gal reikia jiems paskambinti?“, tai mes savo tikslą būsime pasiekę.
Pirmiausiai sužavėjo pati flashmob‘o idėja – tai reiškinys, kai žmonių grupė staiga susirenka viešoje vietoje, atlieka neįprastą, trumpai trunkantį veiksmą ir išsiskirsto. To atlikto veiksmo vaizdo įrašas keliauja interneto erdvėje ir neša kažkokią mintį. Yra tokių flashmob‘ų, kuriuos pažiūrėjus galima užsikrėsti kokia nors gerumą nešančią idėja.
Taigi mes, bendraminčių, mylinčių šokį, kompanija, sumanėme sukurti būtent šokio flashmob’ą. Diskusijoje gimė mintis apie tai, kad mums rūpi pakeisti požiūrį į vyresnius žmones Lietuvoje: patys turime tėvus, žinome jų kasdienybę, kai kurių tėvai gyvena užsienyje, tad galime tą lietuvišką kasdienybę palyginti su „užsienietiška”.
Pakalbėjome su pačiais senjorais, kuriuos pažįstame – jie entuziastingai palaikė mūsų mintį. Tada jau ėmėme statyti šokį – viena iš mūsų organizatorių būrio – profesionali choreografė. Pirmųjų repeticijų vaizdo įrašą paskelbėme www.facebook.com svetainėje ir pakvietėme draugus ir pažįstamus prisijungti – parepetuoti ir pagaliau sušokti kartu viešoje erdvėje. Tą ir padarėme Kaune birželio 18 d. Ir Vilniuje „Tebūnie naktis!” programos dalyje K.Sirvydo skvere birželio 19 d.
Po flashmob’o Kaune gera buvo išgirsti vienos šokusios senjorės, kuriai jau virš 70 metų, komentarą: „Jei repeticijų būtų buvę daugiau, tai buvo galima gi ir laikyseną padailinti, ir galvą aukščiau palaikyti, ir kylančią ranką su galva tinkamai palydėti”. Buvo senjorų, kuriuos šokio žingsnelių pamokė jų vaikai, žiūrėdami į vaizdo įrašą internete. Kiti gi prisijungė tiesiog čia pat, pakilę nuo suolelio.
Facebook‘e gavome choreografės iš Klaipėdos klausimą, nuo ko reiktų viską pradėti ir kaip tai įgyvendinti Klaipėdoje, tad patys labai džiaugsimės, jei šia idėja užsikrės ir kiti.
Parašykite komentarą