Rudens artuma su kiekviena diena tampa vis aiškesnė. Vėsesni darosi tiek rytai, tiek vakarai. Kūnas tai labai greitai pajaučia ir, tarsi, pamažu ima trauktis. Traukiasi, traukiasi ir žiemos viduryje susitraukia iki savo galimybių ribos ir toks sustingęs pravaikšto iki pavasario.
Vasariškas įkarštis ir energija pradeda slopti ir darosi lėtesni. Žinoma, jeigu tai pastebime. Automobiliuos turime gerai veikiančias šildymo sistemas, namai taip pat nešąla, o darbuose irgi pasirūpinta šiluma. Bet jeigu tenka bent šiek tiek kas rytą paėjėti, šiuos gamtos niuansus tuoj pat pastebime.
Oras turi didžiulę įtaką žmogui ir jį šiek tiek kontroliuoja bei valdo savo ritmu. Vėsiame ore mintys tampa aiškesnės ir grynesnės. Mes daromės mažiau susilieję su aplinka ir nespinduliuojame išorėn savo gyvybės, daromės uždaresni ir atsargiau prižiūrime savo vidų. Gal todėl šiaurės kraštų žmonės yra kiek ramesni ir turi polinkį vienatvei ir atsiskyrimui. Bet tai nėra blogai. Tai laikina. Su šiluma keičiasi ir charakteris, ir nuotaika ir požiūris į darbą.
O kolkas turime leisti besibeldžiančiam rudeniui atvėsinti mintis, jausmus ir emocijas. Jie dėl to netaps mažiau reikšmingi ir brangūs. Jie bus tiesiog baikštesni ir kuklesni. Tačiau spalvoti ir ramūs.
Parašykite komentarą