Galbūt tai bus pavyzdys. Galbūt tai bus reta, bet labai reta pamoka ne tik krikščioniui bet kiekvienam Žemės žmogui: pasitraukti ir užleisti kelią tuomet, kai ne tik fizinė ir vidinė sveikata bet ir sąžinė prieš save patį sako, kad nebegali atsidavęs ir visomis jėgomis dirbti tą darbą už kurį esi atsakingas.
Galbūt tai bus labiausiai krikščioniškas ir esminis dabartinio popiežiaus Benedikto XVI žingnis. Tarnavimas ir atsakomybė už kitus žmones yra darbas, kuriam būtina maksimali koncentracija. Jame negali būti nei lašo veidmainystės ar bandymų nuslėpti silpnas vietas.
Gamtinės ir antgamtinės jėgos neretai nepavaldžios pakeisti net labai korumpuotų, nusikalstamą veiklą vykdančių ar tiesiog nesąžiningų pareigūnų ir tarnautojų. Užleisti vietos nemokame, nenorime ir neketiname. Tai gali padaryti tik intensyvios intrigos, susiklostę ypatingos aplinkybės arba kokia nors nešvari veika (geras žodis (!)). Kad tų netikėtų ir nemalonių veikų nenutiktų, žmogus visuomet turi savo galvą ir rankas, kurie pajėgūs susiklosčiusią nemalonią situaciją apversti aukštyn kojomis: parodyti, kad atvirumas prieš save ir kitus žmones yra įmanomas.
Neįdomu man ir tikrai nemėgstu narplioti smulkmeniškai dėl ko popiežius traukiasi (galbūt kraujospūdis neduoda ramybės ar kokios skrandžio problemos?). Ir to nedarysiu. Žiūriu į tai, kaip į filosofinį ir dvasinį žingsnį, kuris įvyko būtent dėl šviesios minties, o ne dėl asmeninių negalavimų.
Popiežius Benediktas XVI pasitraukia su pamoka.
Parašykite komentarą