Plikšala yra šaltis be sniego. Taip rašo lietuvių kalbos žodynas. Plikšala pavojinga, ypač keliuose. O be jų? Jeigu neturi automobilio, tuomet reikia saugotis einant pėsčiam, nes gali paslysti ir smarkiai susižaloti. O vyresniems žmonėms kaulų lūžiai tikrai nereikalingi. Gyja sunkiai ir ilgai.
Staiga kilo įtartina mintis. Ar visuomet taip nuolat ir be perstojo reikėjo visko saugotis ir būti dėl šimto smulkmenų atsargiam? Abejoju. T.y. nepamenu, jog tarkim prieš 20 metų panikuočiau dėl krūvos dalykų. O dabar? Tai žiemą nepaslyst, tai vasarą neperkaitint automobilio variklio, tai nepermirkt rudenį lietuje ir negaut plaučių uždegimo, arba neatsistot pavasarį ant kokio suplonėjusio ežero ledo.
O dar anūkas liečia kompiuterio ekraną… Atsargiai! Sūnus važinėja sportiniu motociklu – „britva” – ar gali būti kas nors pavojingiau? Kaimynas statosi malkinę prie tvoros, kaip man atrodys kiemo vaizdas į tą pusę? Žoliapjovė barška, kad tik nenulūžtų peilis ir neįsmigtų į koją.
Perspėjimai ir draudimai. Visur ir visuomet. Kartais net sapnuoju, kaip einu taku ir negirdžiu jokių pastabų. Gerai einu, gerai keliu kojas, gerai mosuoju rankomis, kvėpavimas tolygus. Niekas neturi jokių priekaištų. O aš net nepagalvoju, kad kitaip gali būti. Kažkokios keistos laisvės pojūtis. Gal tai ir yra laisvė?
Parašykite komentarą