Žingsniavo sau Pavasarėlis dangaus skliautu pirma savęs stumdamas vežimaitį, kupiną mažų kibirėlių su įvairiaspalviais dažais. Turėjo jis užduotį nuspalvinti debesėlių kraštus. Brūkšt melsva spalva per vieną debesėlį, brūkšt rausva per kitą. O mieguisti debesėliai, Pavasario pakutenti, atsibunda, juokingai sujuda, sukruta ir tingiai nuplaukia tolyn. Į jų vietą atslenka kiti ir vėl mažasis jaunikaitis spalvina jų šonus. Staiga Pavasaris pamatė šokančias žvaigždutes. Sukosi jos ratu ant minkšto, šilto debesėlio, krykštavo už rankų susiėmę, ilgas auksines garbanas išpynę.
Net išsižiojo iš nuostabos Pavasaris tokį auksu spindintį grožį regėdamas, stumtelėjo savo vežimaitį, tas užkliuvo už debesėlio ir apvirto.
Ir nukrito į žemę daugybė mažų kibirėlių su įvairiaspalviais dažais. Pasklido pažiro tūkstančiai spalvotų lašelių, sutvisko, suraibuliavo nudažydami visom vaivorykštės spalvom kalnus ir slėnius, medžius ir gėles.
Į Žemę atėjo pavasaris…
Danutė
Parašykite komentarą