Ateinu anądien į vaistinę, žmonių nedaug – vos keletas eilėje. Iš karto atsistoju, kadangi žinau, jog mano vaisto lentynose nebus ir reikės prašyti vaistininkės. Atsistoju prie tokios linijos, kur parašyta „Laukti čia”. Stoviu, dairaus. Kadangi žmonių tik tie du eilėje, puikiai matau, kas vyksta vaistinėje. Netrukus į ją užeina jauna mergina (20 – 25 m.). Apėjusi ratu patalpą ir apžiūrėjusi, ko norėjus, išdygsta priešais mane kaip džinas ūmai paleistas iš butelio ir pasipiktinusi, šiek tiek perkreiptu ir pakeltu nuo kažkokių blogų emocijų balsu, klausia manęs: „Aš čia jūsų kažkaip nemačiau, stovėjot prieš mane?”
Atsakau: „Nežinau, kur jūs žiūrėjot. Stoviu jau kuris laikas eilėje.”
Tylim. Daugiau nieko ji man neatsakė, aš irgi nutilau. Galvoju, gal šiaip žmogui iš tiesų pasirodė kasnors, ar maža kas. Bet istorija šioje vietoje, pasirodo, nesibaigė. Priėjus mano eilei, ir pasitraukus nuo kasos paskutiniam priešais stovėjusiam žmogui, man nespėjus net kojos pajudinti, jaunoji dama kaip olimpietė startavo iš savo vietos ir aplenkus mane jau diktavo vaistininkei savo pirkinių sąrašą.
Nustebau, bet leidau įvykiams klostytis patiems savaime. Ramiai sulaukiau savo eilės, nusipirkau ko atėjęs ir išėjau namo.
Parašykite komentarą