Mama, esi Tu moteris ir vaikų savo Tu neteisi…
Tave pačią gyvenimas skriaudė ir blaškė, likimas audrose vartė, džiaugsmo, sveikatos ir ramybės pagailėjo, bet gerumo atseikėjo dosniai. Neretai tyliai paverkdavai už mūsų klaidas ir džiaugeis kartu su mumis. Metai praėjo…ne, viesulu praskriejo, o Tu tokia pat šilta ir rami likai. Visų mūsų kasdienybę mokėjai paversti gyvenimo švente, mokėjai paguosti ir viltį suteikti, save pamiršdama. Mama, mokėjai mus dvasingai į kelią išlydėti ir laimingom akim atgal pasitikti. Nors skausmo ir rūpesčių mes Tau suteikdavom begalę, Tu tik žiūrėjai šiltu žvilgsniu ir visada laiku ranką ištiesdavai. Tu buvai pavargusi nuo darbų, nuo gyvenimo
kasdienybės, bet mes noriai išliedavom Tau savo bėdas, palikdavom savo rūpesčius, vis bėgom, vis skubėjom, dažnai pamiršdami paprasčiausiai paklausti: „Mama, kaip gyveni?”
Mes amžini vaikai, Mama. Nors seniai užaugom, seniai išskridom iš Tavo glėbio, bet visada žinojom, kad turim kur sugrįžti. Rodos, dar sykį pareitum, prisiglaustum, žvilgsnis melsvų akių pasitiktų… deja, deja.. Laikas negailestingas, kartais per greitai pasuka gyvenimo ratą. Leisk bent lauko gėlę padėti prie kojų, mintimis priglusti, nes brangiausia žemėj buvai ir liksi TU. Kaip ryškus švyturys – mojantis ir gyvenimo jūroj paklysti neleidžiantis.
Neatsisveikinam, nes grįšim dar…
Juk taip ir nepaklausėm: „kaip gi sekas, Mama”…
Danutė
httpv://www.youtube.com/watch?v=GIZNC1FxDNQ
Parašykite komentarą