Šiandien Tarptautinė darbininkų diena. Specialiai parinkau straipsniui tokį keistą pavadinimą, nes šiais sudėtingais ekonomikos laikais darbo žmonių paminėjimas įgyja naujas prasmes, ne vien tik džiugias.
Teigiama, jog dirbančių žmonių pasaulyje rekordiškai sumažėjo nuo pat didžiosios depresijos laikų. T.y. bedarbių kasdien vis daugėja, įskaitant ir mūsų šalį. Todėl švęsti ar kažkaip pažymėti šią dieną daugeliui tiesiog pasirodys absurdiška ir net nemoralu. Ypač jeigu jus vakar paprašė pasirašyti atleidimo iš darbovietės dokumentą.
Ekonomika, kaip jau žinome, šlubuoja beveik visoje mūsų planetoje. Ir atsigavimo ženklų tiek burtininkai tiek ekonomikos guru kolkas neįžvelgia. Todėl juo labiau man paradoksaliai atrodo laisva nedarbo diena, kuri suteikiama dirbantiesiems. Galbūt reiktų elgtis priešingai, sukaupti jėgas, ieškoti išeičių kaip greičiau išbristi iš susidariusios situacijos, o ne atostogauti?
Štai tokios įžvalgos kuomet bandai blaivia galva iš ryto atsikėlęs paanalizuoti kas gi iš tikrųjų vyksta aplinkui mus. Tiesą sakant, labai daug visokių nesusikalbėjimų ir prasmių persidengimo.
Tačiau iš kitos pusės juk galima ir reikia pagerbti žmogų, kuris dirba visų kitų žmonių naudai. Kuria šalies ūkį, kuria pridėtinę vertę, kuria pensijas, kuria vaikų auklėjimą ir išsilavinimą, kuriais rūpinasi valstybė ir t.t. Šiam žmogui reikia taip pat poilsio, nors ir kokia beviltiška situacija bebūtų. Tik turėdami laisvo laiko ir iš naujo įvertinę save galėsime judėti į priekį.
Parašykite komentarą