Sveiki, senjorai! Tai pirmasis straipsnelis iš žadėtos serijos apie žiniatinklio naršymą. Jis pats nuobodžiausias, ilgiausias, bet kartu ir pats naudingiausias. Aš norėčiau Jums papasakoti apie Interneto veikimo pagrindus, žiniatinklio paslaugas bei informacijos paiešką jame. Daugelį šių dalykų Jūs girdėjote arba bent nujaučiate, tačiau aš norėčiau dar kartą nuosekliai paaiškinti pačius svarbiausius momentus, kad Jūs pamatytumėte bendrą vaizdą ir geriau suprastumėte, kaip čia viskas surėdyta.
Internetas – kas tai?
Internetas – tai toks kompiuterių bei kitų įtaisų sujungimo į vieną tinklą būdas, kurio dėka iš bet kurio prijungto įrenginio galima parsisiųsti dokumentus ar juos nusiųsti, gauti paslaugas, rengti pokalbius. Interneto paslaugos – tai ne tik žiniatinklis (jūsų naršomų Interneto svetainių visuma) bei elektroninis paštas, bet ir rinkmenų (filmų, muzikos įrašų, nuotraukų) siuntimas, vaizdo ir garso pokalbiai, internetinis radijas bei televizija, naujienų grupės ir naujienų srautai (RSS), virtualios aplinkos. Visu tuo nesunku išmokti naudotis.
Dažnai senjorai nerimauja, kad nežinos, kaip elgtis su ta nauja technika, todėl bijo eksperimentuoti. Tačiau iš tiesų Internetas yra tik vos vos jaunesnis už daugelį šiandienos senjorų. Mat kompiuteriai ir ryšio priemonės pradėti naudoti informacijos perdavimui maždaug 1950 metais! Tiesa, žiniatinklis atsirado gerokai vėliau – savo dabartinį pavidalą jis įgijo tik po 1990 metų. Bet kokiu atveju, niekur neparašyta, kad Internetas priklauso patiems jauniausiems – niekas čia net nežino Jūsų amžiaus, kol patys nepasakėte. Tiesa, darbais ir patyrimu sąžiningai užsitarnautos pagarbos čia irgi galite nesulaukti… Tik nepykite dėl to: tiesiog susiraskite svetaines, kurias malonu skaityti, forumus, kuriuose malonu bendrauti. O aš pamėginsiu Jums padėti.
Tik pradėkime nuo pagrindų!
Žiniatinklis ir hipertekstas
Pakalbėkime apie žiniatinklį. Tai visuma tarpusavyje sujungtų dokumentų, kuriuos galima peržiūrėti iš bet kurio prie Interneto prijungto kompiuterio. Šie dokumentai vadinami tinklalapiais, o keli tarpusavyje sujungti ir tematiškai susiję tinklalapiai, turintys bendrą adresą, vadinami Interneto svetaine. Būdas, kuriuo tinklalapiai sujungiami, vadinamas hipernuorodomis. Patys dokumentai yra hipertekstiniai. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad kurdami tokius dokumentus, jų autoriai gali nurodyti, kur yra papildomos informacijos apie minimus dalykus. Panašiai veikia knygų išnašos ar komentarai. Tačiau skirtingai nei knygų išnašos, nuorodos veikia automatiškai – užtenka ant jų paspausti pele, ir atsidursite to paties dokumento kitoje vietoje arba visai kitame dokumente, arba net dokumente, saugomame visai kitame pasaulio krašte! Nepaklysti šioje tinklalapių bei nuorodų gausoje padeda įvairiausios paieškos ir katalogavimo sistemos.
Interneto adresų sistema
Kad galėtumėte pasinaudoti paieškos sistemos svetaine, turite žinoti jos internetinį adresą. Aišku, kompiuteriai, kuriose saugomos svetainės, turi savo kompiuterinius adresus, tačiau jų žinoti nereikia. Kad vartotojai lengvai prisimintų, kur ieškoti svetainių, naudojami paprasti Interneto sričių vardai. Šie vardai sudaryti iš kelių taškais atskiriamų dalių. Bendriausia dalis nurodo šalį, kuriai priskirtas registruotas svetainės vardas, arba veiklos sritį (verslas, švietimas, komercinės įmonės, organizacijos, privati veikla). Toliau nurodomas svetainės pavadinimas – tai žemesnio lygio adreso dalis. Jei registruoto adreso savininkas nori, jis gali sukurti tiek atskirų projektų, kiek pageidauja, suteikdamas šiems atskirus dar žemesnio lygio vardus.
Štai adresas www.draugauki.me sudarytas iš:
- bendros (aukščiausio lygio) dalies .me, kuri (nustebsite!) reiškia, jog ši Interneto vardų sritis priskirta Montenegro valstybei (tačiau registruoti tokius adresus gali ne tik Montenegro piliečiai),
- žemesnio lygio dalies – svetainės pavadinimo draugauki,
- dar žemesnio lygio dalies – www, kuri paprastai reiškia, kad šiuo adresu teikiamos žiniatinklio (angliškai – World Wide Web) paslaugos.
Dažnai matysite Interneto adresus užrašytus taip: https://www.draugauki.me. Ta keista pradžia – http:// – tereiškia, kad perduodami hipertekstiniai duomenys. Paprastai jos patiems rašyti nė nereikia – ją automatiškai prideda Interneto naršyklė. Svarbi išimtis iš šios taisyklės tėra internetinės bankininkystės ir panašios svetainės, kurios naudojasi papildomai apsaugotu hipertekstinių duomenų perdavimo būdu. Rašydami tokius adresus, juos pradedate ne http://, bet https://. Pavyzdžiui, https://ib.swedbank.lt.
Taip pat dažnai matysite ne tokius trumpus adresus, bet kažką panašesnio į tai: https://www.draugauki.me/apie-draugaukime/. Dalis po įstrižo brūkšnio yra kelias iki konkretaus svetainės tinklalapio, saugomo tame tolimame kompiuteryje. Juk tinklalapis – tai tiesiog dokumentas, galintis būti kažkokiame kataloge.
Kaip rasti norimą tinklalapį? Apie tai tęsinyje…
Komentuoti: Aistė Atšaukti atsakymą