Kristina – dailininkė. Dar ji moko piešimo įgūdžių pačius mažiausius – pradinukus. Kristinos namai man panašūs į margą pievą, kur telpa viskas – raudonos tulpės, saulėgrąžų laukas, namelis prie miško, daugybė žmonių, banguojanti jūra…
Tai vis jos auklėtinių darbeliai. Jų pilna visuose kambariuose, koridoriuje, net valgomajame. Ten virš stalo kabo ryškiai mėlynas ežeras, nusėtas lelijomis, ant bangų supasi valtis, o iš jos kyšo Kristinos galva… Kristina mėgsta šį netikėtą piešinį, nes jis Justino, jos mylimiausio klasės baltapūkio.
Spalvingi ryškūs piešinėliai dažnai keičiasi, kaskart vaikai padovanoja naujų. Senuosius Kristina sega į didžiulį aplanką, rūpestingai kamputyje užrašydama autoriaus vardą ir vis pažadėdama, kad grąžins piešinius savo auklėtiniams, kai jie baigs mokyklą.
Kai kartą užsukau į svečius, Kristina susimąsčiusi dėliojo piešinius iš savo saugyklos į krūveles. Daugybė atskirų krūvelių buvo ant stalo, ant grindų, ant visų baldų. Ji vaikščiojo nuo vienos krūvos prie kitos, atrinkdavo tai vieną, tai kitą piešinuką ir dėdavo atskirai. Tuos atrinktuosius dar kartą peržvelgdavo, vėl grįždavo, vėl atrinkdavo. Tą vakarą man taip ir nepavyko Kristinos prakalbinti.
Dažniausiai šiltesnis tarpusavio bendravimas šeimos žmonių gyvenime atsiduria podukros vietoje. Į piramidės viršūnę išstumiamas darbas ir savi buitiniai rūpesčiai. Vis prabėgom, vis paskubom, vis nėra laiko! Vieną dieną atsitrenkiam plika kakta į gyvenimo sieną. Žinoma, sustojam, nes skauda…Tada atsitokėjam ir apsidairom – ar vertėjo bėgti? Galime pajuokauti, kad kažkas nematomu pirštu pastumdo mūsų likimus link skirtingų išėjimų. „Jei nori pakeisti pasaulį, iš pradžių pakeisk save!” – šitą mintį jau girdėjom ir ne vieną kartą, bet kažkodėl mes ją suprantame tik atvirkštine tvarka. Pasaulį mes pakeitėme, jis jau nebe toks, koks buvo prieš du tūkstančius metų. O kas pakeis mus? Kas pasmerks mūsų nesutramdomą materializmo troškimą, be žmogiškumo, be dvasinio ryšio? Ar žlugs nusistovėję požiūriai, pagal kuriuos mes vis dar gyvenam karta iš kartos ir darom vis tas pačias klaidas ir kada išsivalysim savo sielos šiukšles, kad švariu žvilgsniu pamatytume šeimą, artimuosius, draugus?
Kol geros mintys įplaukia į reikiamą smegenų stalčiuką, kol ten jos suvirškinamos ir mums išstumiama tiksli nuoroda, praeina nemažai laiko. Tiek pat ir man reikėjo, kol vėl pasimačiau su Kristina. Nusistebėjau, kad jos namuose liko mažiau baldų. Ir piešinių nebebuvo tiek daug, o ir juose galėjai pajusti tos pačios rankos darbus. Sužinojau, kad tai mažojo Justino piešiniai. Jis sunkiai serga. Jo piešinių parodėlė keliauja iš mokyklos į mokyklą, tėvai renka pinigus jo gydymui. Kristina pardavė savo naujus svetainės baldus, kad galėtų nors maža dalelyte prisidėti.
Paskui berniuko mama atidavė Kristinai paskutinį piešinį. Tai buvo pravertas langas, už jo – debesų žydrynė ir ten nardančios kregždės, tarsi žinutes nešiojantys dangaus pasiuntinukai. Justukas jau nebegalėjo atsikelti, o iš savo lovelės jis matė tik tiek. Tą dieną jam buvo vos devyneri.
Visos gyvenimo filosofijos nublanksta, kai mirtina liga pasirenka vaiką. Dar negyvenusį, dar nepažinusį pasaulio ir jo įmantrybių, bet nepaprastai mylėjusį gyvenimo spalvas.
Viena nesumeluota filosofija – ar mes iš tikro suvokiame apie ką kalbame, kai kalbame apie žmogaus gyvenimą?
Danutė
Parašykite komentarą