Neseniai turėjau vieną ne itin malonų nutikimą, dėl kurio vėl praleidau keletą valandų (o gal ir daugiau?) mąstydamas, apie keistą lietuvių mentalitetą arba tiesiog būdą, kaip sakydavo senieji mūsų rašytojai. Nors psichologai jau taip pat ne vieną amžių tvirtina, kad ši žmogaus savybė – kurią tuoj pat pristatysiu – yra bendra visiems, nepriklausomai nuo tautos, jos charakterio ir istorijos, kuri dažnai palieka ir suformuoja žmonėse savo antspaudą.
Aš kalbu apie tai, kaip skirtingai žmonės (lietuviai?) reaguoja į neigiamą ir teigiamą informaciją. Įprasta, kad pozityvus pranešimas yra, be abejo, priimamas su džiugesiu ir jis pagerina žmogaus savijautą, jo pasitikėjimą savimi ir pan. Tačiau tuo pačiu teigiami dalykai pasižymi trumpalaikiu poveikiu, jie greitai nukeliauja į užmarštį ir ilgesnėje perspektyvoje visiškai išdyla iš atminties. Svarbu ir tai, kad pozityvūs dalykai dažnai neskatina žmogaus reaguoti į juos su didele jėga, įkūnijant dar daugiau pozityvios energijos. Žmogus juos tarsi tyliai išmedituoja ir palieka likimo valiai.
Visai priešingai viskas vyksta su neigiama žinia. Štai taip man ir nutiko pastarosiomis dienomis. Turėjau nutikimą, kuris mane giminaičių ir kai kurių draugų akivaizdoje parodė ne iš gerosios pusės. Nesvarbu, kad viskas įvyko atsitiktinumo dėka, ir nesvarbu, kas buvo teisus, o kas ne. Nesiginčiju ir nesiginu. Tačiau aš tenoriu atkreipti dėmesį į žmonių reakciją. Ji buvo apgailėtina. Lygiai taip pasakyčiau, netgi tuo atveju, jeigu būčiau net ir labai nusidėjęs. Apgailėtina.
Žmonės tiesiog ryja neigiamą informaciją ir jų asmenybė pradeda augti ant jos kaip ant mielių. Aš sulaukiau skambučių, elektroninių laiškų ir pan. iš savo pažįstamų ir giminaičių, su kuriais nebuvau matęsis ir bendravęs jau tikrai ilgą laiką! Kai kas iš jų norėjo pasmalsauti, kai kas pamokyti, kai kas viešai pareikšti, kaip menkinančiai apie visa tai mano ir t.t.
Neigiami dalykai kur kas labiau paveikia žmones (lietuvius?) nei teigiami. Esu sau padaręs šią išvadą jau gana senokai ir nieko naujo šiame fronte neįvyko. Tiesiog dar kartą ši išvada buvo visu stiprumu patvirtinta. Neigiamas dalykas, tarsi atveria visą ilgai snaudusį žmogaus potencialą. Jis pabunda ir iš tylios būtybės tampa tvirtu ir galingu savo aiškią nuomonę turinčiu asmeniu. Beje, netoli galima tenueiti su tokiu negatyviu impulsu. Nes jis veikia neigiamai kūrybos, bendravimo, darbo prasme. Tačiau keistu būdu leidžia žmonėms pasijusti svarbiais ir galingais. Juk kažkas išdrįso būti silpnesniu už juos ir nusidėjo.
Įdomu būtų paanalizuoti komentaruose, kaip Jums atrodo, ar ši savybė bendražmogiška ar labiau priskirtina lietuviams ir kodėl žmonės lengviau ir stipriau susigyvena su neigiamais dalykais?
Parašykite komentarą