Prieš šventes vis dažniau žmogus susimąsto apie laiką.
Lieka mėnuo, lieka savaitė, lieka kelios dienos, belieka kelios valandos…
Laikas tiksi, jį jaučiame visur ir visada. Tarsi, vaikščiotų visur kartu su mumis.
Po šventės priešingai: laikas pasidaro kaip didžiulė lengva masė, kurio perspektyvoje labai blankūs ir neryškūs konkretūs ateities momentai.
Niekur nebeskubame, nieko perdaug neplanuojame.
Gyvename.
Laikas prailgėja ir išnyksta.
Šventė yra trumpa akimirka žmogaus istorijoje.
Laikas sureikšminamas ir susiejamas su tam tikrais svarbiais įvykiais.
Tai brangus laikas, šventės laikas.
Parašykite komentarą