Tikiuosi nesupykinau „Kauno dienos” skaitytojų praeitame dienoraščio įraše apie lietuviškąją spaudą. Net ir pats norėčiau tikėti, kad situacija kitokia, nes buvau uolus šio laikraščio skaitytojas. Gal tiesiog mano akys mane apgauna. Būkite geri ir pabandykite paneigti mano žodžius, rašydami komentarus.
Tikrai nemėgstu būti kandus ir visuomet stengiuosi įžiūrėti visuose reiškiniuose pirmiausia teigiamus dalykus, tačiau norisi būti ir objektyviam. Ypač kai rašai tekstus, kuriuos skaito daug žmonių.
Apie lietuviškąją žiniasklaidą yra ne kartą sakyta, kad ji priklauso keletui didžiulių verslo grupuočių. Šios valdo pačias įvairiausias informacijos priemones: laikraščius, radijo stotis, televizijas, interneto portalus ir kt. Pats šis faktas nėra blogas savaime. Juk žiniasklaida yra lygiai toks pat verslas kaip ir šimtai kitų. Tačiau šis verslas organizuojamas taip, kad tos stambios grupuotės išsidalinę beveik visą žiniasklaidos rinką Lietuvoje ir įsiterpti į ją laisvesniam ir nepriklausomam žodžiui yra labai sudėtinga. Todėl ir neturime „normalios” spaudos ir jau antrą dešimtmetį Lietuvos žmonėms apie tam tikrus dalykus formuojamas teigiamas požiūris, o apie kitus – neigiamas. Ir mes turime būti tikrais akrobatais, kad atskirtume pelus nuo grūdų. Galbūt reiktų jau mokyklose vaikus mokyti, kaip atskirti užsakomuosius straipsnius nuo tikro įvykio atvaizdavimo?
„Lietuvos rytas”, „Respublika”, „Lietuvos žinios” – visi, tarsi vieno ir to paties žurnalisto prirašyti lapai. Beveidžiai leidinukai. Balansuoja ant „gyvenimo būdo” koncepcijos ir subjektyvios tiesos svarstyklių. Žinoma, juose dirba ir tikrų profesionalų. Ir tikrai būna džiugu, kuomet aptinki įdomius straipsnius ar parašytus laisvai nuo tam tikrų įsipareigojimų ar interesų. Tačiau „aptikti” reiškia gana rimtą inteletualinį darbą.
Dar kita kategorija laikraščių, tai „Vakaro žinios”, „15 minučių” ir panašūs. Šių leidinių koncepcija yra pramoga ir mes veltui gaišim laiką, bandydami ieškoti juose bent kiek rimtesnio skaitymo. „15 minučių” išsiskiria tik tuo, kad yra nemokamas. Tuomet ir žiūrime į tokį laikraštį atlaidžiau. „15 minučių” pagrindinė idėja, kuri gimsta galvoje besklaidant puslapius, yra tokia: jeigu nemokamai – tai galima spausdinti maždaug bet ką ir bet kaip.
Visgi turime mes ir gana rimtos spaudos. Tai „7 meno dienos”, „Nemunas”, „Šiaurės Atėnai”. Bet kažkodėl man norisi šiuos laikraščius vadinti „kitu kraštutinumu”. Nemažai esu jų pervertęs ir vėl laikas nuo laiko nusiperku panagrinėt, gal kas pasikeitę. Tačiau toks jausmas, kad ten dirbantys žmonės rašo dievams. Labai sunkūs tekstai, labai sudėtingai narpliojamos paprastos problemos. Itin intelektualu, protinga ir šalta. Atrodo, jog menininkai ir kultūrininkai rašo sau ir nori, kad kuo mažiau žmonių pasiektų jų žodis.
Tyrimų agentūros Lietuvoje laikas nuo laiko renka objektyviausią laikraštį. Spėkit, kad dažniausiai laimi šį konkursą? Kokio leidinio dar nepaminėjau? Tai yra „Verslo žinios”. Tai retas atvejis, kuomet nesinori abejoti tyrimų rezultatais. „Verslo žinios” tikrai labai įvairiapusis laikraštis tiek temų tiek nuomonių požiūriu. Būtų šaunu, jeigu šis dienraštis leistų papildomą leidinį tiek pagal temas tiek pagal kainą prieinamą didesniai daliai žmonių ir taip „augintų” naują supratingesnę lietuvių kartą. Tačiau galbūt ne tik „Verslo žinioms” galime patikėti šią misiją? Ar turit kitų pasiūlymų?<–>
Parašykite komentarą