Mudvi su Inga buvom vienmetės. Mokykloje Inga buvo tyli pilka pelytė ir niekada savo bendraamžių nekviesdavo į svečius. Aš žinojau, kad jų namuose kartais nebūdavo netgi duonos, nes jos mama dažnai sirgo ir vis gulėdavo ligoninėje, o tėtis važinėjo į komandiruotes. Baigus mokyklą, mudviejų keliai išsiskyrė. Aš išvažiavau mokytis, o Inga ištekėjo. Už gražaus ir turtingo – išsipildė jos ne vienų metų svajonė. Dar kurį laiką iš bendramokslių girdėdavau kokį pasakojimą apie Ingą, bet tie pasakojimai vis retesni tapo, kol visai nutrūko.
Prieš keletą metų vieną gražią rudens popietę su drauge vaikštinėjom po Ąžuolyną. Tyli rudeniška, bet dar šilta saulė auksiniais spinduliais žarstė lapus po kojom…nesinorėjo niekur skubėti, ėjom palengva, apsidairydamos. Ant vieno suolelio sėdėjo jauna moteris su knyga rankoj. Skaitė įdėmiai, bet vis pakeldavo akis į šalia, invalido vežimėlyje sėdinčią žilaplaukę senutę, rūpestingai apkamšytą storu languotu pledu.
Prasilenkiant, aišku, neištvėriau ir dirstelėjau atidžiau. Senas, geltonas, raukšlių išvagotas veidas visai nederėjo su guviomis mėlynomis akimis. Tarsi koks praeities šešėlis šmėstelėjo, bet nepatogu buvo spoksoti ir mes lėtai nužingsniavome. Vėliau tas abi moteris susitikom automobilių aikštelėje šalia Ąžuolyno. Pristūmusi invalido vežimėlį prie savo automobilio, moteris visai lengvai pakėlė senutę ir įsodino vidun. Tik tada pamačiau, kad jos kūnas be kojų. Mūsų žvilgsniai vėl susitiko. Kažkokiais garsais ji pakvietė jaunąją moterį arčiau. Netrukus ši priėjo prie manęs, ir pasisveikinusi pasakė, kad automobilyje sėdi Inga, o ji esanti jos duktė. Paskui atsiprašė labai skubanti ir užrašė savo telefono numerį, perduodama mamos prašymą kada nors paskambinti. Jos nuvažiavo, o aš stovėjau suakmenėjusi ir net ne viską padoriai girdėjau.
Žinoma, negreitai susiruošiau paskambinti – ilgai negalėjau atsigauti nuo matyto vaizdo, vis kažkas viduje sulaikydavo. Kai pagaliau pasiryžau, buvo jau vėlyvas pavasaris. Atsiliepęs jaunas liūdnas moters balsas nurodė adresą, paprašė atvažiuoti. Ilgokai sukinėjau automobilį po turtingų ir išvaizdžių namų kvartalą, kol suradau, ko ieškojau. Vartus atkėlė Ingos duktė, pakvietė vidun. Čia išgirdau pribloškiančią žinią – Ingą palaidojo prieš dvi savaites.
Visas Ingos gyvenimas tilpo į keliolika šykščių sakinių. Ištekėdama Inga vargą ir skurdą tėvų namuose iškeitė į spindintį turtuolių pasaulį. Sėkmingas vyro biznis darė didžiulius pinigus ir davė leidimą gražiems rūbams, pokyliams, nevaržomoms sumoms kišenėje…Gimus dukrai buvo padovanotas naujas namas, pasamdytos auklės, vėliau prestižinės mokyklos, aukštasis mokslas, stažuotė ir darbas užsienyje – visai kaip kine. Mylėjo vyras Ingą, gal tik savotiškai, nes vis dažniau pratrūkdavo smurto priepuoliai, vis dažnesni ir žiauresni smūgiai pasipildavo, tik niekas apie tai nežinojo, niekam Inga nesiskundė, dukros ir giminių akyse tai buvo ideali pora. Ilgą laiką svetur gyvenanti dukra nieko neįtarė, nors grįžusi matydavo motiną su mėlynėmis. Šurmulys kilo, kai sumušta Inga atsidūrė ligoninėj. Iškviesta policija nieko nebaudė, nes vyras atsiprašė, pretenzijų niekam nebuvo. Dar kartą sėkmingą karjerą Londone dukrai teko mesti ir lėkti namo, kai porą savaičių nepavyko prisiskambinti mamai. Eilinį kartą sumušta ir suspardyta Inga buvo išmesta vienais apatiniais pro antro aukšto langą. Visą naktį pragulėjusią sniege ją rado kaimynė. Medicina čia buvo beveik bejėgė – teko amputuoti nušalusias kojas, daug kartų operuoti galvą, kad išrankioti skilusios kaukolės skeveldras. Po ilgų gulinėjimų įvairiose ligoninėse Inga nustojo valdyti rankas, nustojo kalbėti. Tada Ąžuolyne ji atpažino mane iškart ir labai norėjo susitikti.
Tik aš vis neskubėjau…
Danutė
Parašykite komentarą