Išėjo Salomėja. Ši žinia žaibiškai atskriejo į KMUK Neurologijos skyrių. Neturėjau galimybės atsisveikinti su velione, bet turėjau laiko pagalvoti ką man atminimui paliko likimo draugė. Visų pirmiausia Ji paliko sūnų, kurio nemačiau daugybę metų. O apie save priminė jis pats miela dovanėle, kurią radau pašto dėžutėje.
Mažas mūsų miestelis. Kai tom pačiom gatvelėm vaikštai daug metų, nejučia sužinai su kuo susitinki kiekvieną dieną, o norintys žinoti – netgi daugiau nei pats žmogus žino apie save. Pastebėjau Salomėją gatvėje, teko bendrauti darbo reikalais, bet į atmintį įstrigo momentai, kai pasitaikydavo kartu važiuoti visuomeniniu transportu. Jos pokalbių ir elgesio su sūneliu negalėjau nepastebėti.
Kai sužinojau diagnozę – Parkinsono liga, atidžiai stebėjau žmones, sutiktus gydymo įstaigose, gatvėje. Įtarimai pasitvirtino. Salomėja įsijungė į Lietuvos Parkinsono draugijos Jurbarko grupę. Deja, tenka apgailestauti, kad su visais grupės nariais Ji galėjo bendrauti vos keletą kartų. Salomėja, parodžiusi iš mažiausių žolelių klijuotus atvirukus, suteikė pasitikėjimo savo jėgomis kitiems grupės nariams. Savo vertingais patarimais parodė tinkamesnius kelius veiklai tobulinti. Ji visada buvo su mumis. Rūpinosi, kad turėtume lėšų ir būtume laisvesni, domėjosi Lietuvos Parkinsono draugijos veikla.
Man teko laimė su Salomėja bendrauti asmeniškai. Neleis meluoti visi, kuriems pasakodavau apie susitikimus. Aš grįždavau į namus praturtėjusi ir daug sveikesnė. Jei ką gero daviau kitiems likimo draugams, tai yra ir Salomėjos nuopelnas. Jos požiūris į Parkinsono ligą ir jos gydymą, mintys apie bendravimo naudą suteikė stiprybės ir pastūmėjo veiklai. Jos mintys apie gyvenimą ir išėjimą… Ne viską prisimenu, gal reikėjo įsirašyti. Mažai sutikau likimo draugų, taip ramiai kalbančių apie mirtį. Netgi Salomėjos telefono skambučiai įsimintini. Ji niekada nepradėjo pokalbio: „Kokios naujovės ligos gydyme, kokius vaistus dabar naudoji…” Aišku, mes kalbėjomės ir apie tai, bet Ji puikiai suprato, kad aš žinau tiek kiek ir visi, kurie domisi, skaito.
Daug metų paslaptingas ir negailestingas Parkinsonas graužė Salomėjos kūną. Išgirdo jis tik vienintelį Salomėjos prašymą „Noriu išeiti šiltuoju metų laiku, kad sūnui būtų lengviau…” Sakoma, žmogus gyvena tol, kol apie jį prisimena. Esu įsitikinusi, kad Salomėja gyvens daug metų, kai manęs nebus, kai daugelio iš mūsų nebus.
Parašykite komentarą