Sveiki, mielieji! Nutariau apžvelgti savo mintis, susijusias su lietuviškąja žiniasklaida.
Prasti reikalai, nemanote? Na, gal tiksliau būtų pasakyti provincialūs? Lietuvos spauda labai aiškiai atspindi mažos šalies problemas, kurias mes ypač aiškiai matome politikoje ir įvairių sričių administravime (gal tikrai per sunkus uždavinys mums yra suorganizuoti Vilniaus – Europos kultūros sostinės renginius?). Laikraščiai, žurnalai, radijas, televizija, informaciniai portalai – ar galime šiame suvienodėjusiame debesyje ką nors išskirti?
Liūdniausia ne tai, kad situacija prasta, bet kad ji nuolatos randa būdų dar pablogėti. Tarkime, „Kauno diena”. Kuomet „Hermis Capital” nupirko šį laikraštį ir įsteigė bendrovę „Diena Media”, be kaunietiškojo leidinio valdančią dar dienraščius „Klaipėda” ir „Vilniaus diena”, „Kauno diena” pasikeitė neatpažįstamai. Lygiai kaip ir jos vilnietiška bei klaipėdietiška sesės. Net nežnau kokiu žodžiu apibūdint tą pasikeitimą… Galbūt net nėra tokio lygio žodžių? Sugalvojau! Žinot, ką man primena dabartinė „Kauno diena”? Teletabių filmuką. Superdidelės nuotraukos. Pusė jų iš kelionių po egzotiškas šalis bei įvairaus nuogumo damų fotografijos, iliustruojančios dažnai visiškai su tema nieko bendro neturinčius straipsnius.
Įdomiausios, žinoma, straipsnių antraštės – taip pat nieko bendro neturinčios su straipsnio tema, o juo labiau su nuotrauka. Kiekviena antraštė skamba, kaip skandalas, o straipsnyje dažnai aptinkame tik elementarią buitinio lygmens naujieną. Apskirtai „Kauno dienos” puslapyje tekstui vietos tėra 20-30%. Likusi dalis atitenka reklamoms, stambaus šrifto antraštėms ir fotografijoms. Vis dažniau susimąstau, ar pas juos dar dirba žurnalistai, gal vien fotografai? Turiu idėjų, kaip galėtų progresuoti šis laikraštis: nuotraukas pateikti tik kontūrais – kaip vaikiškose spalvinimo knygutėse. Galėtume pirkti kasdien einančius naujus spalvinimo laikraščius.
Ir kaip iš galvos išmesti mintį, kad kažkas tikrai formuoja iš mūsų kvailą žmonių kaimenę, leisdamas tokius laikraščius? Kuomet pasakai šią mintį „solidžioj” kompanijoj, iš kart būni išjuokiamas, kad mąstai ir kalbi „kaip pensininkas”. Atleiskit „jaunieji kolegos”, bet šio laikraščio aš jau nebeskaitau. Jeigu Jums trūksta įrodymų, kad aš toks ne vienas, tuomet pasakykit, kur dingo iš „Kauno dienos” kompozitoriaus prof. Giedriaus Kuprevičiaus skiltis? Nebeliko ir daugelio kitų žurnalistų, daugelio įdomių rubrikų.
O iki šios keistos transformacijos, „Kauno dieną” būtume galėję pavadinti vienu iš nedaugelio objektyvių žiniasklaidos priemonių. Žinoma, visur pasitaiko tam tikrų interesų. Tai normalu. Tačiau laikraštis buvo „gyvas”. Dabar jis tinka naudoti, kaip skaitymo pradžiamokslis. Jeigu Jums patinka apžiūrinėti nuotraukas, verčiau rinkitės foto albumus. Tiesiog nuotraukos bus žymiai geresnės kokybės.
Parašykite komentarą