Netrukus Lietuvos žemę nuklos Joninių laužai. Būtų įdomu išvysti 23 d. vidurnakčio Lietuvos nuotrauką iš palydovo.
Nenumaldomai artėja trumpiausia naktis ir ilgiausia diena metuose, nors, atrodo, dar visai neseniai vakarai buvo tamsūs ir ilgi. Natūralu, kad žmonės nuo gilios senovės sureikšmino šį ypatingą momentą. Šviesa buvo ypatingai vertinamas turtas. Nuo jo tiesiogiai priklausė žmonių gyvenimas ir dažnai netgi gyvybė.
Senieji lietuviai švęsdavo Rasų šventę, vėliau – priėmus krikštą – pamažu šventė buvo susieta su šv. Jono Krikštytojo diena. Vėliau prigijo „Joninių” pavadinimas.
Koks bebūtų pavadinimas šventės prasmė išlieka nepakitusi – šviesa yra bet kokio progreso, energijos ir gyvybės šaltinis. Joninių laužai tikriausiai būtent tai ir simbolizuoja. Laužas buvo kuriamas iš šventintos ugnies, o iš šio Rasų laužo žmonės parsinešdavo ugnies į savo namus ir įkurdavo vietoj senosios. Prie laužų buvo dainuojama, šokama, atliekamos kitos apeigos.
Joninės (Rasos) puiki proga metuose dar kartą atsinaujinti ir praturtinti save bendrumo ir vienumo su žmonėmis bei pasauliu jausmu, kurį suteikia kiekviena šventė.
Parašykite komentarą