Edmundas Malūkas domėjosi ir rašė apie amžiną nusikaltimo ir bausmės problemą. Kūriniai šokiruoja pateikiamais vaizdais, aprašomos situacijos kartais verčia šlykštėtis ir piktintis, kodėl rašytojas toks beširdis, pateikiantis vaizdus, kurie atgrasūs. Jis pasakoja istorijas žmonių, kurie nėra „pagražinti“, vaizduoja juos tokius, kokie jie yra, pateikia tikrąją kasdienybę.
„Šiukšlyno žmonių“ pasakojimas atskleidžia jaunuolių Gustės ir Mato likimus. E. Malūkas romaną parašė po bendravimo su tikraisiais šiukšlyno žmonėmis, valkatomis, kaliniais, narkomanais, juodojo verslo žmonėmis. Būtent dėl to siužetinė linija nustebina atviromis engimo, smurto scenomis. Istorija įtraukia skaitytoją ir nepaleidžia iki paskutinės akimirkos. Gustė ir Matas yra vaikų namų gyventojai, kurie pabėga ir stengiasi išlikti žiauriame pasaulyje, Vilniaus gatvių gyvenime. Žmogui reikia žmogaus. Taip jaunuoliai kenčia įvairius išbandymus, bet žino, kad dar turi vienas kitą. Knyga vertinama kontraversiškai, kai kuriems nėra priimtini žiaurūs vaizdai, kitus – sugraudina ir nepalieka abejingų.
„Šiukšlyno žmonės – vieniši žmonės“. Knyga parašyta tuo metu, kai apie valkatavimą buvo mažai šnekama, nenagrinėjamos problemos, netgi, stengiamasi apsimesti, jog tai neegzistuoja. Bet kaip yra iš tikrųjų? Tai – šių dienų problema. Miesto gatvėse būriuojasi nemažai žmonių, kurie prašo išmaldos. Daug jų būna prie bažnyčių, turgaviečių, ten, kur vaikšto daug žmonių.
Liūdniausia, kad gatvėse tarp prašančiųjų išmaldos, knibžda daug vaikų. Vaikų teisės apsaugos organizacijos tvirtina, kad valstybė aprūpina vaikus, užtikrina geras jų gyvenimo sąlygas, saugumą, suteikia šiltą būstą. Tačiau, nepaisant to, problemos vis dar tebegyvuoja, vaikai pabėga ir dažnai mieliau renkasi gatvės prieglobstį, nei šiltą lovą. Klaipėdos vaiko krizių centro direktorės pavaduotoja Skaidrė Račkauskienė teigia, kad vaikai vis dar valkatauja ir kaltinami darbuotojai, kurie neatlieka pareigų. Ir nėra svarstoma tėvų kaltė, mat, jie apleidžia savo vaikus, vieni socialiniai darbuotojai nėra pajėgūs laimėti šią kovą. Direktorės pavaduotoja pasakoja, kad sunku neprarasti vilties, kai į šeimą grąžintas vaikas po savaitės vėl randamas gatvėje. Tad kas kaltas? Jeigu grįžus į namus, kuriuose tikiesi rasti meilę, ramybę ir šilumą, tave pasitinka tik alkoholio tvaikas, neaiškios sapalionės, kartais ir smurtas, tai suprantama, kad vienintelis troškimas – bėgti kuo tolyn.
Apie tai ir pasakoja E. Malūko „Šiukšlyno žmonės“ – jaunuolių pabėgimą ir namų atradimą šiukšlyne? Skamba neįtikėtinai… Pats Malūkas teigia „Jei valstybė nesidomi savo beglobiais vaikais, ji sąmoningai ugdo nusikaltėlius“. Stengiamasi vaikų namų gyventojus integruoti į visuomenę, nepadarant jokios žalos jaunai asmenybei, suteikiant kuo įprastesnį, pilnavertį gyvenimą. Tačiau dauguma susiduria su įvairiomis problemomis mokykloje, atrodo, tarsi nešiojasi su savimi etiketę – kitoks. Knygoje pasakojamoje istorijoje taip pat aiški ši problema, Gustė mokykloje nepritampa, visi iš jos tyčiojasi, kad ir kokia protinga ir imli žinioms mokinė bebūtų.
Benamystė ir valkatavimas nuo seno yra žinomi visose šalyse. Tyrimai rodo, kad benamių skaičius auga. Siekiant sumažinti benamystę šalyje, reikėtų atsižvelgti į jos priežastis ir formas. Yra daug tokių, kurie tampa priverstiniais benamiais dėl gaisro, kitos nelaimės, ar laikinų, sugebančių išsikapanoti iš sudėtingos socialinės padėties. Tačiau, daug ir savanorių, besišlaistančių gatvėse, prašančių išmaldos, kenčiančių dėl alkoholizmo problemų, bet nesistengiančių nieko pakeisti.
Ingrida Virinaitė
Parašykite komentarą