Dažnai tvirtinama, kad visuomeninėje veikloje aktyvesnės moterys. Mano akimis jos gal drąsesnės, nebijo rizikuoti. Tačiau ką mes nuveiktume be vyrų. Jurbarkiečių parkinsonikų grupėje jų išties nedaug. Vienas iš jų Kęstutis. Jis globoja Mamą, lydi ją kelionėse, dažnai kartu vyksta į renginius. Jaunas geranoriškas vaikinas mums visiems yra atrama. Kęstutis pastabus ir atidus, jis kai reikia vairuotojas, kurjeris ar padavėjas… Svarbiausia – Kęstutis fotografuoja. Jo nuotraukos ir filmuota medžiaga tampa vis įdomesnė ir, manau, jau nusipelnė mūsų dėmesio. Dar daug pavasarių užkukuos gegutė ir tik tada Kęstutis taps senjoru. O šiuo metu jis mūsų draugas, nes domisi tinklapiu, retkarčiais parašo.
Nežinau ar turiu teisę, bet rizikuoju – rekomenduoju atidaryti Kęstučio dienoraštį. Mudu abu pasistengsim, kad jis pilnėtų ir būtų įdomus.
Parašykite komentarą