Vėl mokausi kalbėti. Dėlioju žodžius lyg pėdas ant plono ledo ir baikščiai klausausi, ar nesutraškės. Indėnai turi posakį: jei kalbi, tavo žodžiai turi būti geresni už tylą. Arba gražesni – čia jau vertėjų reikia paklausti.
Tik visai neseniai ėmiau atrasti dramą. Prisipažinsiu: gana skeptiškai žiūriu į kritikų išliaupsintus „šedevrus“, nors pati apie šią sritį nutuokiu turbūt ne ką daugiau nei paršelis apie debesis. Kad ir kaip juokingai tai nuskambėtų, pasiskaičiusi recenzijas jaučiuosi truputį apvogta – man visada smagiau pačiai išmaišyti kelius ir šunkelius, pačiai kažką atrasti ir patikrinti to „kažko“ vertę. Vis dėlto prieš savaitę nusižengiau savo principams ir iš anksto pasidomėjau, kaip vertinamas „Skafandras ir drugelis“. Nieko iš šio filmo per daug nesitikėjau, bet… Po jo peržiūros žodžiai taip ir įstrigo gerklėje.
Dabar, kai emocijos jau kiek atslūgo, noriu pasidalinti su Jumis savo atradimu. Kaip jau minėjau forume, žadu Jums duoti „namų darbų“: parsisiųskite mano minėtą filmą ir jį pažiūrėkite (galite jį rasti www.torentai.lt arba forumo skyrelyje „namų darbai“). Diskutuosim! Manau, kad ir Jūs iš jo pasiimsite kažką sau – padrąsinimą, paguodą ar įkvepiantį pavyzdį. Filmas kalba visiems, bet intuicija man sako, kad Jūs tą kalbą turėtumėte suprasti geriausiai.
Kaip ir Jean-Dominique Bauby linkiu Jums „daug drugelių“. Palinkėjimo prasmę suprasite tik tada, jei sąžiningai atliksite namų darbus.
Turite tam vieną savaitę.
Sėkmės!
Parašykite komentarą