Mano mamos šeima nenukentėjo nuo tremties. Seneliai savame name nugyveno garbų amžių, užaugino septynis vaikus – tris dukteris ir keturis sūnus. Ir visus ragino pagal galimybes mokytis. Ne visiems tai buvo lemta: vyresniesiems sutrukdė karas, jaunesniems – alinantis darbas smėlėtame Dzūkijos ūkyje.
Neseniai šeimos albumuose aptikau šią primirštą nuotrauką ir prisiminiau mamos pasakojimą, kad batus teko dalintis su jaunesniąja seserimi, bet žinių troškimas buvo toks didelis, kad eidavo ir basomis į Būdviečio mokyklą, nuo namų esančią už poros kilometrų. Būdvietis šiandien – nedidelis bažnytkaimis Marijampolės ir Lazdijų rajonų sankirtoje, turintis labai gražiai tvarkomas senolių kapines, bažnyčią, parduotuvę, ten gyvena gražiai dzūkuojantys žmonės.
O anuomet tai buvo nedidelis Lietuvos – Lenkijos pasienio kaimas, kurio mokykla, manau, sutraukdavo nemažai aplinkinių kaimelių vaikų. Nežinau, kokia proga įamžinta šioje nuotraukoje, bet noriu tikėti, kad tai – ne vienintelė nuotrauka. Tokia nuotrauka būtinai yra dar kažkieno namuose. Pavartykite, mielieji, savo tėvų ar senelių albumus, gal būt atrasite ir sau pažįstamų ar giminių. Tai galėjo būti apie 1938 – 1939 metai.
Danutė
Parašykite komentarą