Upės vanduo pro šalį teka labai tyliai. Aš jo dažniausiai negirdžiu. Nebent kai ankstesniais laikais Raketa Nemunu praskriedavo vėžlio greidžiu, tuomet išgirsdavai vandenį teliuškuojantį į krantą mikrobangelėmis. Bet tai ne tekėjimas, o tiesiog vandens garsas. Pats judėjimas, tėkmė, kelias yra negirdimi, neužuodžiami, nematomi ir neliečiami. Šiuo atveju filosofų mėgstama metafora yra smėlis su miriadais kruopelyčių, kurias tuo pačiu metu turi saujoj ir kiekvieną akimirką netenki pro pirštus tyliai byrant ant žemės.
O vasara? Taip! Ji yra labai melancholiška ir emociškai gili, slepianti šį savo rafinuotumą už karštos saulės, triukšmingų maudynių, linksmų vakaronių vėsumą išsaugojančiuose gamtos kampeliuose ir kitų aktyvaus poilsio fragmentų, kurie įaudrina kūnus, mintis tiek, kad dažniausiai rudenį žmonės, tarsi, atsitokėja po ilgo ir gilaus sapno. Ima nustatinėti sau keisčiausias diagnozes.
O būtent vasaros metu ta nunuilstanti tėkmė ir judėjimas atsitrenkia su žmogaus akistata visu pilnu ir stambiu planu. Smėlis, kurį saujomis spaudžiame ir minkome prie jūros, jūra (!) – tokia hipnotizuojančiai lėta, tarytum bet kuriuo momentu galinti sustingti į vieną šiltą ledo gabalą, miškas – su tomis pačiomis dvejomis iš gilumos žvelgiančiomis ir viską stebinčiomis akimis, pagaliau išsiruošimas ir judėjimas atostogauti – norėdami savo atostogomis sustabdyti judėjimą, mes vietoje to, patys pradedam judėti.
Vasara juokiasi. Žaiskit, galvoja, linksminkitės, džiaukitės, šėlkite! Tikrai nereikia kasdien galvoti apie tai, kas yra kuriama ne tavo rankomis, ne tavo mintimis ir iš tavęs nereikalauja nė lašo pagalbos.
Parašykite komentarą