Vėl gegužės žiedai…
Pasėdėk su manimi po šakota, balta varške apdrėbta kriauše, įkvėpk svaiginančio ievų kvapo… Tegul svaigsta galva, nebijok stipriau suplakusios širdies…Tai ne ligos ženklai, tai – pavasaris!
Tik pavasarį atgyja gamta, medžiai, krūmai ir visa, kas gyva! Gražiausias metų laikas nubalina sodus, paspalvina tulpių ir narcizų pablyškusius skruostus. Tik pavasarį gražiausi vakarai, skirti svajonėms. Gal ne visos išsipildys dabar, jas atidėkim vėliau…kada nors…
Ooo!…įsisuko vėjas, sušnarėjo, sulingavo jį pasitikdamos medžių viršūnės. Apsukęs ratą aplink sodą, sugrįžo išdykęs niekadėjas, pakedeno senelio klevo naują žalią rūbelį, nubaidė nuo šakos prisnūdusį žvirblį, timptelėjo baltu nuometu pasidabinusią obels šaką. Sulingavo senoji traškėdama, sudejavo savo gražių žiedų gailėdama. Pasklido pabiro žiedai, baltai aptaškydami naują žalią sodo kilimą. Pagrūmojo obelis vėjui, o tas tik vėjavaikiškai švilptelėjo, nusikvatojo ir gūsiu nuskrido tolyn, plačiais nematomais sparnais kliudydamas kiekvieną saulės nutviekstą, naujais žiedais apsikrovusį medį. Pasipylė baltas lietus – nesibaigiantis saulės, vėjo ir žiedlapių šokis.
Baltas šokis pagal vėjo muziką.
Tikra sodo gegužinė!
Danutė
httpv://www.youtube.com/watch?v=1gAYIdib8Z8
Parašykite komentarą