Aviža prašė gražiai pasėti, aviža prašė gražiai išakėti – dainuojama lietuvių liaudies dainoje. Besidomėdama šia, gana žinoma kultūra, nusprendžiau pagarsinti apie ją mūsų svetainėje.
Aviža – varpinis vienmetis augalas. Senovės mokslininkai, tokie kaip Plinijus, Katonas laikė avižą piktžole ir liepė ją naikinti. Senovėje ji minima dar bronzos amžiuje. Avižos paplitę nuo Šiaurės Korėjos iki vakarų Europos. Įdomu pastebėti, kad aviža nebuvo auginama tokiose šalyse kaip Egiptas, Graikija ar Romėnija, o jau dabartiniu laiku auginamos beveik visoje žemėje.
Avižos sėjamos anksti pavasarį, kai dar gali būti šalnų. Jų vegetacija ilgesnė negu kitų grūdinių kultūrų. Maistui žmonės jas vartoja retai – daugumoje pašaras gyvuliams. Šie javai turi gydomųjų savybių. Avižose yra baltymų, augalinio aliejaus, cholino, riebalų, druskų. Gausu B grupės vitaminų, nepažeistuose grūduose – E vitamino. Nors kaip sakiau, žmonės maistui retai naudoja, tačiau avižos yra labai maistingos, lengvai virškinamos, naudojamos nusilpusiems ligoniams gydyti. Iš jų gaminami apkepai, košės, sausainiai, kavos pakaitalas, sriuba, šustinis, konditerijos gaminiai.
Aš gaminu iš avižinių dribsnių kisielių, nors naudingiau sveiki grūdai. Paimu du pakelius dribsnių, juos užpilu kambario temperatūros vandeniu. Ant viršaus uždedu dvi riekeles duonos – skatina rūgimą – padedu šiltai, bet ne karštai. Kisielius įrūgsta, duona perskyla, kisielius išsisluoksniuoja. Tada atsargiai duoną nuimu, kisieliaus masę persunkiu per drobinį maišelį ir verdu išsunktą masę ant lėtos ugnies. Reikia intensyviai maišyti, kad neprisviltų. Kai tik pasimato burbuliukai – kisielius išvirtas.
Kisielių labai vertina natūropatas Malovičko. Anot jo, valgant kisielių, vyksta organizmo valymas. Kisielius grąžina prarastą energiją, darbingumą, pasitikėjimą savo jėgomis, grąžina prarastą viltį, pagerėja loginis mąstymas. Žodžiu jis skatina atgimimą. Visur slypi kūrėjo išmintis tik reikia neprarasti ryšio su ja.
Na o aš pavalgius jo, tikrai jaučiuosi pakylėta.
Patricija
Parašykite komentarą