Neseniai pirmą kartą sužinojome tokį žodį „avataras” (tai paveiksliukas, kurį įsikeliame komentuodami straipsnius tinklapiuose ar forumuose), o štai pasaulyje pasirodė ilgai lauktas Džeimso Kamerono filmas „Avatar” arba lietuvių kalba verčiamas kaip „Įsikūnijimas”. Nesu didelis fantastikos temų gerbėjas, bet nutariau Jums papasakoti apie šį kino kūrinį dėl įdomios jo atsiradimo istorijos, kurią perskaičiau žurnale Wired.
Režisieriui šio filmo idėja gimė dar prieš 15 metų. Štai kiek laiko prireikė jos realizavimui. Reikėjo be abejo ir lėšų. Kaip pažymi straipsnio autorius Frank Rose, netgi Holivudo mastais filmo sukūrimo kaina yra milžiniška – 250 milijonų dolerių. Tačiau režisieriaus pomėgį dideliems projektams tikriausiai žino visi. Dž. Kamerono kurtas „Titanikas” buvo tituluojamas visų laikų brangiausių filmu. Ir nors gavęs daugybę apdovanojimų, lygiai tiek pat (o gal ir daugiau?) sulaukė kritikos dėl banaliai ir nedokumentiškai papasakotos istorijos. Na, bet dabar žiūrovų teismui pateiktas naujasis darbas – „Avataras”. Todėl dabar visų dėmesys krypsta į šį legendomis apipintą filmą. Kokios gi tos legendos?
Intriguoja vien pats filmo pristatymas. Teigiama, kad ši kino istorija sukrės pasaulį ir pradės naują erą kinematografijoje: bus pirmą kartą panaikinta riba tarp žiūrovo ir ekrano bei tarp realybės ir iliuzijos. T.y. pakeis žmogaus kino žiūrėjimo įpročius visiems laikams. Teigiama, kad D. Kameronas kurdamas kiekvieną naują filmą visuomet bando papasakoti istoriją, kuri prieš tai niekuomet nebuvo pasakojama ir tuo pačiu šį pasakojimą parodyti vis nauju būdu, kokio iki tol nebuvo.
Daugybė specialistų dirbo prie „Avataro”. Kino studijoje išdėstytos trys ilgiausios eilės kompiuterių monitorių, prie kurių sėdėjo virš 20-ies žmonių: vaizdo specialistai, skaitmeninio judesio įrašymo technikai, video efektų ekspertai ir kt. Filmo kūrėjai buvo priversti iš naujo studijuoti žmogaus psichologiją. Kadangi kino juostoje pagrindinius vaidmenis vaidina ne žmonės o fantastinės būtybės, joms reikėjo perteikti natūralias ir žmonėms įprastas veido mimikas. Todėl buvo keliami tokie klausimai: kokie raumenys žmogaus veide formuoja šypseną, kiek veido oda sugeria šviesos ir kiek jos atspindi, kokio gilumo yra akies vyzdys? Filme D. Kameronas taip pat naudoja garsiąsias 3D (trimačio vaizdo) kameras, kurias sukūrė 2002 metais.
Ir pabaigai paties režisieriaus komentaras: „Aš sukūriau begalę filmų, laimėjau krūvą apdovanojimų, uždirbau didžiulius pinigus. Tačiau tai manęs nedomina. Ir niekada nedomino. Man nerūpėjo prizai ir pinigai, tiktai filmai. Tačiau koks viso to tikslas? Aš ieškau ko nors naujo. Ir su šiuo filmu mes tikrai sukūrėme naujo kino principus.”
Sudomino? Mane taip. Kolkas nemačiau šio filmo, bet pamatyti vertėtų.
Parašykite komentarą