Atsitiktinumai visuomet pašonėje.
Sėdi pusryčiauti gerai išmiegojęs ir pailsėjęs, tepiesi duonos riekę. Jis sprųsta iš rankų, nukrenta šalimais ant stalo. Juk čia ne įvykis koks. Net neatkreipiu dėmesio. Pakeliu ir pabaigiu tepti sviestą. Valgau, pusryčiauju. Užsimiršę vartau laikraštį, skaitau apie nelaimes ir katastrofas visame pasaulyje. Nežiūrėdamas pakeliu arbatos puodelį ir siurbteliu karšto karšto gėrimo. Nusiplikau burną. Užsiskaitęs, praradau laiko nuovoką ir nepagalvoju, kad per mažai laiko praėjo nuo arbatžolių užplikymo. Gal kiek ir skauda, bet kitos naujienos vėl įtraukia, kad nebelieka atmintyje šios smulkmenos.
10.000-ąjį kartą išeinu į kiemą, į gatvę pasiimti laikraščių ir pašto. Staiga iš skersgatvio išbėga niekad nematytas pašėlęs šunytis. Kad kibs man į kelnes. Gerai, kad tikro senio kelnės – tvirtos, žieminės, plačios. Net nepalietė mano kojos keturkojo dantyti spąstai. Bet kelnėse maža skylė atsirado. Naminės tos kelnės, prie namų taip sakant, tai persirengiau grįžęs ir užmiršau tuos nuotykius sulyg žengimu per slenkstį. Toks ir atsitiktinumas. Smulkmė.
Bet, žiūrėk, o jeigu vietoj sumuštinio būtų ant kojos nukritus plyta, laikyta rankoje, o jei verdantis puodas būtų išsiliejęs ant kūno, o jei koks keletas įsiutusių pitbulių būtų užsivaikę. Tuomet tie atsitiktinumai lieka ilgam ir atmintyje ir gal net kasdien plika akimi matomi. Tokie atsitiktinumai pajėgūs pakeisti net gyvenimus. Priverčia pakeisti darbą, draugus ar net požiūrį į gyvenimą.
Deja, būna atsitiktinumų, kurie nieko nepakeičia. Akistata su jais būna paskutinis adekvatus ryšys su pasauliu. Lieka tik atsminimai ir beprasmės priežasčių paieškos. Atsitiktinumai yra žmogaus gyvenimo dalis ir juos reikia gerbti. Gal kartais net žvakutę jiems uždegti ar skirti mažą auką. Nes jie niekur nepasitraukia. Jie visuomet šalia.
Parašykite komentarą