Pasaulis vis dažniau ir įmantriau šaiposi iš šiuolaikinio žmogaus. Technologijos ir pasiekimai, nors labai dažnai tarnauja naudingiems ir geriems tikslams, kritiniais momentais nesuveikia ir nesąmoningai žmogų išduoda. Ir jis vėl pasijaučia labai artimu savo akmens amžiaus giminaičiui – vienišas ir visiškai bejėgis prieš gamtą, pasaulį, visatą ir Kūrėją.
Neseniai radijo laidoje teko girdėti kažkuriam Lietuvos kaime gyvenančių žmonių įspūdžius patirtus praūžus audrai. Išėję iš savo namų ir pamatę taip pat laimingai išgyvenusius vėtrą kaimynus, žiūrėjo į juos kaip į stebuklą. Sekė ilgi apsikabinimai, džiaugsmo ir praėjusio nerimo ašaros, pokalbiai, bendravimas.
Po kelių savaičių taip staiga atvėso, kad iš kūno nebuvo spėjęs išeiti nei vienas lašas karščio, kurio per visą vasarą prikaupiau gerokai į ateitį. Vakar vos pajudėjai dėl tvankumo. Šiandien visa energija žingsniuoji iki parduotuvės duonos pusryčiams. Sustoji, ir smilksti kaip kaminas, garuoji nuo staiga, per naktį pasikeitusios temperatūros.
Nafta gerą gabalą Atlanto užteršia. Islandijos ugnikalnis sutrikdo visos Europos lėktuvų transporto sistemą. Ir niekas nebuvo numatyta, niekas išpranašauta ar prognozuota. Viskas tiesiog įvyksta, o po to jau įvairios mažos ir didelės bendruomenės sprendžia, kaip kovoti su pasekmėmis. Galvoja ir pavieniai žmonės. Nes daugelio pagalba nepasiekia. Mano draugui turinčiam Kulautuvoj sodą jokia tarnyba negalėjo padėti nuimti ant stogo užgriuvusios didelės medžio šakos, nes visos pajėgos darbavosi mieste. Bet juk reikia ir miestą tvarkyti. Jokia šalis, joks miestas neturi tiek įrangos ir specialiai paruoštų žmonių, kurie galėtų dirbti su didelio masto nelaimėmis. Net Lietuva padėjo Rusijai gesinti gaisrus. Gražus poelgis.
Tačiau prognozės lieka prognozėmis. Jos tokios švelnios ir panašios į eilinio dienoraščio puslapius. Nori skaitai, nori atidedi rytojui. O kas nutiks rytoj?
Parašykite komentarą