„Jūsų būtyje yra gili praraja lyg kokia bedugnė. Jums niekada nepavyks užpildyti šios prarajos, nes jūsų poreikiai yra neišsenkantys. Tad turite darbuotis aplink ją, kad praraja palaipsniui užsitrauktų.” Henri J.M.Nouwen
Gyvenime nutinka dalykų, kurie užgriūva pečius sunkia našta, sunkiai lenkdami prie žemės kaip šiųmetinio pavasario sniegas liaunas medžių šakas. Kai kurie dalykai atrodo tokie baisūs ir neteisingi, kad tavo širdyje, rodos, atsiveria amžina praraja. Kurį laiką priblokštas žiūri į tą atsivėrusią bedugnę ir negali suvokti, reali ji ar ne? Kartais galvoji, jog tai – tik miražas, štai, mirktelsi akimis ir ši regimybė, vos suvirpėjusi, išnyks, ir tu laimingas nustraksėsi tolyn. Tačiau jau kitą akimirką ši bedugnė užgriūva savo nesuvokiama tamsa ir tu kiekviena savo ląstele pajunti – deja, ji egzistuoja… Štai ji prieš tave, atvėrusi savo bedantę, grėsmingą burną, šnibžda tau: „…viskas beprasmiška, eikš, eikš pas mane…”
Tas šnibždesys kelia skausmą, nes kažkur viduj suvoki, kad ji meluoja, bet tave apleido jėgos, tu stovi lyg suparalyžuotas ant savo bedugnės krašto ir daugiau nieko nepajėgi, tik stebeilytis į tą hipnotizuojančią, siurbiančią gelmę… Tačiau kažkurią prašviesėjimo akimirką supranti, jog pagunda paskęsti skausme pati savaime yra absurdiška: tai nepadės pasprukti nuo skausmo. „Yra tik dvi blogybės, – tęsia savo mintį Henri J. M. Nouwen, – kurių reikia vengti: kad galite visai paskęsti savo skausme ir kad daugybė dalykų gali atitraukti jūsų dėmesį ir jums nerūpės žaizda, kurią norite užgydyti.”
Pirmiausia, ką reikia sugebėti padaryti – tai stipriai užmerkti akis… ir priversti save pripažinti – taip, ji yra. Bedugnė egzistuoja. Tačiau ji nėra pasaulio kraštas ir nėra viso ko pabaiga. Už jos atsiveria kiti horizontai, turi tik ieškoti kelio, kaip įveikti tą bedugnę. Gal ieškodamas turėsi leistis į klaidžiojimus, truksiančius visą gyvenimą? O gal – kaip Ikaras – pasiryši beprotiškam skrydžiui? O gal po tavo nuoširdžių maldų nusileis Angelas ir išties tau gelbstinčią ranką?… Išeitis visada yra, bet turi atkakliai dirbti: ieškoti, surasti ir – rinktis, o tai dažniausiai būna daug sunkiau, nei galėjai numanyti… Viena tik aišku: privalai nenuleisti rankų, dar truputį pasistengti, dar pasistumti nors per pėdą, dar ir dar… Ir ateis akimirka, kai tavo bedugnė pasirodys ne tokia gili ir baisi… o kartais net ir juokinga, tarsi griovys, kurį vaikystėj bijojai peršokti, bet atėjo laikas ir tu pasiryžai.
…Kaip sakė vienas rašytojo fantasto Stiveno Kingo (Stephen King) herojus: „…tada eik. Yra ir kitų pasaulių…”
Parašykite komentarą