Categories
Ekonomika, verslas

Gamtos stichijų žala elektros tinklams

DRAUGAUKI.ME RUBRIKĄ APLINKOSAUGOS IR TAUPAUS ENERGIJOS VARTOJIMO TEMOMIS PRISTATO NAUJAS MŪSŲ PARTNERIS IR VIENINTELĖS SENJORŲ SVETAINĖS LIETUVOJE INICIATYVOS DRAUGAS AB “LESTO”.

Gamtos stichijų žala elektros tinklams.
Gamtos stichijų žala elektros tinklams.

Pastaruoju metu Lietuvą dažnai siaubia audros, pridarydamos nemažai žalos ir keldamos pavojų žmonėms, kai išvartomi elektros stulpai, nutraukiami laidai. Kokie pavojai tyko prie elektros tinklo įrenginių audros metu?

Žaibuojant ar griaudžiant patartina pasilikti namuose, uždaryti langus, dūmtraukius, sklendes, ventiliacines angas, kad nebūtų skersvėjų, galinčių pritraukti kamuolinį žaibą. Siaučiant gamtos stichijoms, kyla pavojus žmonių sveikatai, ypač jei jie pavojingu atstumu priartėja prie elektros įrenginių ar oro linijų. Pastebėjus nutrūkusį elektros oro linijos laidą ar elektros linijos atvado laidą, jokiu būdu negalima jo liesti ir priartėti arčiau jo kaip 8 metrai. Pasirūpinkite, kad prie jo nesiartintų žmonės, gyvuliai, ir kuo skubiau informuokite apie tai LESTO telefonu 1802.

·Negalima artintis ir liesti ant elektros energijos laidų užvirtusių medžių ar oro linijų atramų, kadangi jie taip pat gali būti pavojingi žmogaus gyvybei.

Categories
Ekonomika, verslas Gintauto dienoraštis Visuomenė

ALKOHOLIS RUGSĖJO 1-ĄJĄ

alkoholis-rugsejo-1Po dviejų metų pertraukos šiemet vėl bus galima prekiauti alkoholiu viešojo maitinimo įstaigose rugsėjo 1-osios dienos proga – restoranuose, kavinėse, baruose ir pan. – šiandien skelbia žiniasklaida.

Verslininkams tai tikriausiai džiuginanti žinia. Nors, tiesą sakant, nenusiminiau ir aš. Kodėl? Visą gyvenimą maniau, kad draudimas žmogui nei kultūros, nei žinių („nežaisk, eik mokytis“), nei mokėjimo atsirinkti tikrąsias vertybes neprideda. Man tėvai nieko kategoriškai nedrausdavo: visuomet buvo padėta saldainių ant stalo, niekuomet jų niekas neslėpė, taip pat visada buvo atviras šaldytuvas (tėvai, pasirodo, užrakindami šaldytuvus auklėja savo vaikus, kad šie „saikingai“ valgytų), leidavo paragauti alkoholinių gėrimų. Ir nekūrė iš to kažkokios paslapties, kuri labiausiai ir paskatina jaunimą išbandyti svaigalus, rūkalus ar kitas narkotizuojančias medžiagas. Ir kas iš manęs išaugo? Nesigirsiu – negražu – tačiau pasakysiu tik tai, kad priklausomybės nuo panašių dalykų neįgijau (nusispjaunu tris kartus per petį) ir išmokau viską vartoti gana saikingai.

Categories
Danutės dienoraštis Kultūra Visuomenė

VĖLINĖMS PRAĖJUS

Vėlinių dieną lankėme artimuosius Romainių kapinėse. Iš vakaro uždegtos žvakelės jau buvo sudegę, norėjom pakeisti naujomis. Prie vartų stoviniavo nedidelio ūgio tamsiaakis berniukas murzina, apskurusia striuke. Prie jo kojų viena ant kitos gulėjo patiestos kelios tamsžalės eglių šakos. Pagailo man to vaikio sušalusiom rankom, dar paklausiau iš kur jos, tos šakos, jis pirštu parodė, kad gyvena „va, tame name, kurio kieme didelės eglės auga“. Taip ir nupirkau porą šakų, nors kažkokių abejonių, tiesą sakant, buvo.

Bemąstant, kaip čia man gražiau sukomponuoti eglišakius, prie gretimos kapavietės priėjo pagyvenusi pora ir iškart ėmė aikčioti ir aimanuoti. Išties, geriau įsižiūrėjus, ant šviežiai supurento smėliuko matėsi įminti pėdsakai, gėlių vaza tuščia, moteris dar padejavo, kad ir žvakių nebeliko.

Nesmagu pasidarė. Nes nuojauta, kad eglišakiai gali būti vogti, tik sutvirtėjo. Kapinės – tokia vieta, kur ramybės, atrodo, niekas neturėtų drumsti, ypač tokią šventą dieną. Vietoj to, kad pastovėtum ramiai prie kapo, mintimis pabūtum su išėjusiais, gauni porciją nuodų širdžiai, sugadintą nuotaiką ne vienai dienai. Moteris aimanavo ne materialinę žalą patyrusi, tiek ten tos kelios žvakės tekainavę, bet didžiulę moralinę, nes pasijutusi pažeminta ir pati, ir artimųjų atminimas išniekintas. Ir, pasirodo, nebe pirmą kartą.

Kapinių vagys siausdavo ir seniau, bet dažniau tai būdavo degradavę asmenys, mėlynanosiai, kuriems trūkdavo pinigų papildomiems lašams. Iš tokių paprastai nieks nepirkdavo nei gėlių, nei perlydytų žvakių, dabar tokių „pardavėjų“ tarsi ir nebesimato. Tai ko žmonėms trūksta, kad vagia nuo kapų? Nejaugi nebeliko nieko švento. Ar ta slaptai nugvelbta žvake nušviesi kelią savo artimo vėlei, o gal pavogta chrizantema ruošiesi papuošti savo sąžinę?

Beje, apie gėles… Prieš pat Vėlines lankėmės nedidelėse kapinėse. Tylu, ramu, kapeliai sutvarkyti, kai kur žvakelės uždegtos, tikrai lankomi kapai. Teko praeiti pro neseną laidojimo vietą. Sukrauti vainikai, krepšeliai su gėlėmis. Viskas į vieną didelę kupetą, vėjo ištaršytą, lietaus permerktą, jau pūti pradėjusią. Plaikstosi nublukę užrašai, išvartyti vainikai, išbarstyti gėlių žiedai, gerokai apniokoti, išmindžioti gretimai esantys kapeliai. Gal būt artimieji dar gedi, o gal nėra tų artimųjų, gal dar kokios priežastys, kas žino…

Kada mes įsisąmoninsime, kad ne kilogramas gėlių ar du metrai vainiko rodo mūsų pagarbą išėjusiems Anapilin, kad ne didžiulis beprasmis, užtat labai brangus paminklas, užvožtas ant kapo, nulemia mūsų meilės reikšmingumą. O ir visas kičinis kapavietės puošimas – plastiko borteliai, skiriantys juodžemį nuo spalvotos skaldos užpildo, dar būtinai absurdiškos plastiko gėlės, nublukę ir metų metais nekeičiamos – kaip mes, gyvieji, supanašėjam ir subanalėjam, norėdami perspjauti patys save…

Gal geriau pasodinkim visžalį krūmą, tegul kuklų, bet jis niekuomet nebus nuvytęs. Uždekim kuklią žvakelę ne tik per didžiąsias šventes, kad kitiems parodyti, bet ir kas dieną kiekvienas sau širdyje. Ir pabūkim tylomis su tais, kurie niekad nesugrįš, pamąstykim apie būties trapumą, buvimo šioje žemėje laikinumą ir prasmę.

Gal būt tada ir kapų vagys atitoks, susipras…

Tokia mano nuomonė.

Danutė