Vėlinių dieną lankėme artimuosius Romainių kapinėse. Iš vakaro uždegtos žvakelės jau buvo sudegę, norėjom pakeisti naujomis. Prie vartų stoviniavo nedidelio ūgio tamsiaakis berniukas murzina, apskurusia striuke. Prie jo kojų viena ant kitos gulėjo patiestos kelios tamsžalės eglių šakos. Pagailo man to vaikio sušalusiom rankom, dar paklausiau iš kur jos, tos šakos, jis pirštu parodė, kad gyvena „va, tame name, kurio kieme didelės eglės auga”. Taip ir nupirkau porą šakų, nors kažkokių abejonių, tiesą sakant, buvo.
Bemąstant, kaip čia man gražiau sukomponuoti eglišakius, prie gretimos kapavietės priėjo pagyvenusi pora ir iškart ėmė aikčioti ir aimanuoti. Išties, geriau įsižiūrėjus, ant šviežiai supurento smėliuko matėsi įminti pėdsakai, gėlių vaza tuščia, moteris dar padejavo, kad ir žvakių nebeliko.
Nesmagu pasidarė. Nes nuojauta, kad eglišakiai gali būti vogti, tik sutvirtėjo. Kapinės – tokia vieta, kur ramybės, atrodo, niekas neturėtų drumsti, ypač tokią šventą dieną. Vietoj to, kad pastovėtum ramiai prie kapo, mintimis pabūtum su išėjusiais, gauni porciją nuodų širdžiai, sugadintą nuotaiką ne vienai dienai. Moteris aimanavo ne materialinę žalą patyrusi, tiek ten tos kelios žvakės tekainavę, bet didžiulę moralinę, nes pasijutusi pažeminta ir pati, ir artimųjų atminimas išniekintas. Ir, pasirodo, nebe pirmą kartą.
Kapinių vagys siausdavo ir seniau, bet dažniau tai būdavo degradavę asmenys, mėlynanosiai, kuriems trūkdavo pinigų papildomiems lašams. Iš tokių paprastai nieks nepirkdavo nei gėlių, nei perlydytų žvakių, dabar tokių „pardavėjų” tarsi ir nebesimato. Tai ko žmonėms trūksta, kad vagia nuo kapų? Nejaugi nebeliko nieko švento. Ar ta slaptai nugvelbta žvake nušviesi kelią savo artimo vėlei, o gal pavogta chrizantema ruošiesi papuošti savo sąžinę?
Beje, apie gėles… Prieš pat Vėlines lankėmės nedidelėse kapinėse. Tylu, ramu, kapeliai sutvarkyti, kai kur žvakelės uždegtos, tikrai lankomi kapai. Teko praeiti pro neseną laidojimo vietą. Sukrauti vainikai, krepšeliai su gėlėmis. Viskas į vieną didelę kupetą, vėjo ištaršytą, lietaus permerktą, jau pūti pradėjusią. Plaikstosi nublukę užrašai, išvartyti vainikai, išbarstyti gėlių žiedai, gerokai apniokoti, išmindžioti gretimai esantys kapeliai. Gal būt artimieji dar gedi, o gal nėra tų artimųjų, gal dar kokios priežastys, kas žino…
Kada mes įsisąmoninsime, kad ne kilogramas gėlių ar du metrai vainiko rodo mūsų pagarbą išėjusiems Anapilin, kad ne didžiulis beprasmis, užtat labai brangus paminklas, užvožtas ant kapo, nulemia mūsų meilės reikšmingumą. O ir visas kičinis kapavietės puošimas – plastiko borteliai, skiriantys juodžemį nuo spalvotos skaldos užpildo, dar būtinai absurdiškos plastiko gėlės, nublukę ir metų metais nekeičiamos – kaip mes, gyvieji, supanašėjam ir subanalėjam, norėdami perspjauti patys save…
Gal geriau pasodinkim visžalį krūmą, tegul kuklų, bet jis niekuomet nebus nuvytęs. Uždekim kuklią žvakelę ne tik per didžiąsias šventes, kad kitiems parodyti, bet ir kas dieną kiekvienas sau širdyje. Ir pabūkim tylomis su tais, kurie niekad nesugrįš, pamąstykim apie būties trapumą, buvimo šioje žemėje laikinumą ir prasmę.
Gal būt tada ir kapų vagys atitoks, susipras…
Tokia mano nuomonė.
Danutė
Parašykite komentarą