Žymų Archyvai: senoliai

VIEŠA PASLAPTIS

„Verslininkų paramos socialiniam projektui „Nedelsk!“ prašiusi Seimo nario Artūro Zuoko žmonalaiškai Agnė Zuokienė užsitraukė Valstybinės asmens duomenų inspekcijos (VADI) nemalonę. Verslininkei buvo iškelta byla dėl neteisėto asmens duomenų tvarkymo, nes per klaidą jos darbuotojai išsiuntė elektroninį laišką vienam atsitiktiniam interneto vartotojui. Laišką gavusio vyriškio buvo prašoma 225 litų paramos.“

Tokią žinutę tikriausiai visi vakar perskaitė Delfyje. Manau, kad situacija bus išsiaiškinta ir triumfuos teisingumas. Labiau dėmesį patraukė kitkas…

Toliau skaityti VIEŠA PASLAPTIS

SENJORAI

Kažkodėl, kai pagalvoju apie pagyvenusius žmones, atmintyje iškyla Alpių papėdėje mažo miestelio kavinėje matytas vaizdas: du senukai, pasiramsčiuodami lazdelėmis ir įsikibę viens kitam parankėn, atėjo išgerti kavos. Mažytis, švarutis miestelis, prigludęs prie kalnų, išblizgintom siaurom gatvelėm su baltais nameliukais ir ta skrybėlėtų senjorų pora, oriai sėdinti kavinės terasoje – vaizdas, širdį pakutenantis iki graudulingo gerumo, išliko ilgam.

Panašius, išdidžiai orius senjorus teko matyti ir triukšmingoje Italijoje, ir turtingoje Austrijoje, ir snieguotoje Norvegijoje. Sunkiai dirbę ir sulaukę garbaus amžiaus, senjorai noriai įžengia į šį gyvenimo tarpsnį, nes tik jame gali atsipalaiduoti, pailsėti, pakeliauti, jie gali laiką skirti TIK SAU. O ir valstybė nepamiršta savo žmonių, kurių sunkaus darbo dėka buvo pasiektas esamas šalies pragyvenimo lygis – atsidėkodama jiems, užtikrina sočią bei laimingą senatvę. Deramai ir pagarbiai.

Nieko nebestebina plačiai besišypsantys aštuoniasdešimčiai žilaplaukiai, važinėjantys automobiliais, kalbantys mobiliaisiais, naršantys internete. Išsivysčiusiose valstybėse tai yra įprasti akiai vaizdai. Viename Italijos viešbutyje teko susidurti su amerikiečių senjorų grupe, kurie keliavo pėsčiomis, su kuprinėmis. Aišku, jėgos – nebe jaunystės, maršrutas parinktas pagal jų norus ir galimybes, tačiau reikėjo pamatyti, kokie jie buvo laimingi, sukritę viešbučio vestibiulyje ant minkštasuolio, pavargę, bet linksmai klegėdami, vis pasišaipydami iš savęs, atseit, jie tokie jauni, o jiems liepiama sėdėti ir ilsėtis. O kaip noriai jie kitą rytą vėl veržėsi į kelionę!

Kai po pasaulį paklajoji, pamatai įvairių žmonių, bet artimiausi ir geriausiai pažįstami tie, kurie šalia, su kuriais bendrauji, su kuriais susiduri kiekviename gyvenimo žingsnyje.

Iš tiesų – kas yra senjoras Lietuvoje?

Aš – miestietė, gimusi ir augusi tarp mūro ir asfalto, tačiau kaimą mačiau ne tik nuotraukose. Iš prisiminimų stalčiaus galiu iškelti senelių vienkiemį, kuriame prabėgdavo visos vaikystės vasaros. Žmonės ten daug ir sunkiai dirbo. Nuo tamsos lig tamsos. Tuometinis kolūkis Lietuvos pakraštyje technikos ypatingai neturėjo, atlyginimas dažniausiai apsiribodavo maišais grūdų ar miltų, kažkokį pinigėlį močiutė sugebėdavo susikurpti iš gaunamo pieno ar daržovių. Dar prisimenu kaip su tėvais, dėdėm ir tetom važiuodavom kasti durpių žiemai. Vieni kasdavo ir pildavo į specialią formą, kitiems tekdavo minti. Žinoma, kaip apsieis be mano pagalbos – išsitapnodavau iki ausų… Močiutė, senelio padedama, kirpdavo avis, tai aš bliaudavau kartu su avyte, matydama jos ašarotas akis. Paskui mama verpdavo tą iškarštą vilną, megzdavo šiltas kojines, megztinius. Mus maitino ir rengė nuosavas ūkis – karvės, kiaulės, avys. Bet tik tai dienai, apie jokius taupymo procesus senatvei tada niekas nedrįsdavo nei pasvajoti.

Su laiku jaunimas iš to kaimo išsilakstė į miestus ir šiandien, praėjus vos ne pusšimčiui metų, situacija menkai tepasikeitusi. Valdžios ir Dievo užmiršti žmonės atokiuose vienkiemiuose murkdosi savo gyvenimuose kaip kas išmano, kaip kas sugeba. Menkas pensijas gaunantys, ligų surakinti, artimųjų neturintys arba retai lankomi dėl menkai pravažiuojamų kelių. Kai liga visai atima jėgas, vaikai, jei padoriai užauginti, susirenka senolius pas save, į miestą, suklypusias trobas palikdami likimo valiai. Graudu matyti susmegusį, stogo šlaitu žemę remiantį namelį, kuriame išties ne viena karta užaugo, žmonės gyveno ir mylėjo, krykštavo vaikai.

Kai tetai papasakojau apie matytas senjores, kurios, gražiai apsirėdę, susitinka kavinėje ir dar tirolietiškas dainas uždainuoja, tai toji tik rankom lyg sparnais suplasnojo. Taip, ištisiniu skauduliu pavirtusiam, su ramentais vos ne vos judančiam žmogui toks pasakojimas nuskambėjo kaip patyčios.

Širdį spaudžia matant, kad gyvenimo kelias, daugiau ar mažiau visiems vienodai prasidėjęs, labai jau nevienodai vinguriuoja nuo kalno…

Bet tai tik mano nuomonė.

Danutė

NESIRKITE…

Bjaurus metų laikas dabar. Iš po nakties tarsi ir pašalę, sausas gaivus oras, o popiet, žiūrėk, jau barbena į palangę, einam susitraukę nuo gūsingo vėjo, lydimo smulkaus lietaus, kojos šlapios ir iškart sloga, čiaudulys, o gal ir gripas prigriebia.

Bet gerai sakoma, kad nėra blogo oro, yra tik blogas apsirengimas. Juk ne pirma tokia žiema mūsų gyvenime, turim galimybę pasiruošti jai iš anksto, o ne tada, kai jau susergame. Vasarą kuo dažnesnis vaikščiojimas basomis, kai dirginami visi paduose esantys taškeliai, per pėdas grūdinamas visas organizmas, aktyvinamas visų vidaus organų darbas – visa tai, atrodo, visiems žinomi dalykai ir nebereikia niekam to priminti. Kai kas nors suserga, neišlaikau ir pradedu priekaištauti, kad laiku nesigrūdino ir štai rezultatas. Bet ne išimtis ir aš pati esu…Atsitinka visaip, nuo visko neapsisaugosi…

Natūralus, iš senolių išminties išlikęs gydymo būdas, ką pataria ir visi žolininkai, yra prakaitavimas. Vos pajutus pirmuosius gripinius požymius, reiktų pagulėti karštoje vonioje su įvairiom žolelėm. Jeigu širdis nepriima karštos vonios, tai bent jau kojas galime pamerkti į karštą ir stipriai druska prisodrintą vandenį, tuo pačiu metu išgeriam karštos arbatos ir lendam į lovą prakaituoti. Prakaituodamas kūnas per odą išskiria begalę šlakų, o su jais išeis ir mūsų ligos sukėlėjai. Prakaitavimą dar padidina liepžiedžių ar aviečių arbata. Skaudant gerklei, kai užgula krūtinę, labai padės pakaitinta druska drobiniame maišelyje, kvapnių žolelių inhaliacijos ar skalavimas šiltu virtų bulvių nuoviru. Bet kokiu atveju, susirgus reikia gerti daug šiltų skysčių, kad kuo greičiau išsivalytų organizmas. Vaistų reiktų imtis kai šios pastangos neduoda norimų rezultatų.

Kiaurus metus mūsų šaldytuve turėtų būti tarkuotos imbiero šaknies, medaus ir citrinos mišinio. Kai tik baigiasi vienas indelis, pasiruošiame kitą…Arbatinis šaukštelis tokio mišinio į truputį pravėsusią arbatą kasdien priduos sveikatos ištisus metus, stiprins organizmo imuninę sistemą. Taip nuo ligų labiau apsiginsime ir nuo cukraus atprasime – dviguba nauda.

O šventadieniais prie tokios arbatos susėdus su savo antrąja puse, nedidelis griekas mažą brendžio taurelę įsipilti – ir nuotaika pagerės, ir kraujagysles pravalys. Nei vienas daktaras dar niekam šito neuždraudė…

Ir tuomet neliks mums blogo oro. Tik šilčiau teks apsirengti ir pirmyn į darganą. Drąsiai atidengsim plaukus ir veidą dulkiančiam lietučiui, kad prisodrintų drėgmės ir gaivos ilgam…

Nesirkite…

Danutė