GYVENIMO SKIEPAI

Lietuva sensta.

Aš ne išsigandusi, tiesiog konstatuoju faktą.

Jaunieji lietuvaičiai, baigę mokslus arba jų net nepradėję, išlekia į užsienius, ten, žiūrėk, susiranda sau antrąsias puses ir nebegrįžta. Vidutinio amžiaus žmonės plėšosi, ardosi, kad išlaikyti save ir dar nepilnamečius šeimos narius, o senieji tėvai lieka vieni ir vieniši. Gerai, dar jeigu poroje, tai gali viens į kitą pasiramsčiuodami žingsniuoti sau palengva saulėlydžio link. Bet dažniausiai atsitinka taip, kad likimas per anksti išskiria, nepadeda nei reikalingi vaistai, nei maldos ar prašymai. Likę vieni, be atramos, senoliai pasijunta labai vieniši, uždaro save tarsi į kiautą, nenumaldomai greitai dar labiau pasensta, ypač sunkiai sekasi vyrams. Jiems sunkiau yra įkandami valgio ruošimo mokslai, ne visi savarankiškai gali pasirinkti rūbus, išsiskalbti, galiausiai atsiranda nenoras prisižiūrėti save ir savo aplinką, viską užgožia abejingumas, pereinantis į depresiją. O dar prisideda visos kitos senatvės ligos, tame tarpe ir Alzhaimerio.

Gera toje šeimoje, kur nuo pat pradžių buvo meilė ir supratimas, kur vaikai buvo išmokyti gerbti vyresniuosius, padėti nelaimėje. Tokioje šeimoje senolis nebus paliktas likimo valiai, juo pasirūpins artimieji. Nors ir artimiesiems, turintiems Alzhaimerio liga sergantįjį, patikėkit, ne pyragai. Slaugiau ir aš tokį ligonį, užgriuvo šita bėda kaip juodas debesis netikėtai, norėjau mesti darbą, ačiū Dievui, atsirado protingesnių tą akimirką giminaičių, kurie atkalbėjo mane nuo tokio žingsnio. Darbingo amžiaus žmonėms netekti darbo šiandien reikštų pasmerkti savo šeimą. Supratau, kad negaliu sau to leisti. Dabar, atsigręžusi atgal į poros metų senumo įvykius, tik nusijuokiu ir numoju ranka – nei čia sunku buvo, nei ką. O buvo tikrai visko – ir bemiegių naktų, ir ašarų, didelio ir kantraus mokslo slaugyti. Laimei, visur susidūriau su gerais, nuoširdžiais, pasiaukojančiais žmonėmis, kurie geranoriškai man padėjo.

Labiausiai gaila tų vienišių, kurie neturi į ką atsiremti. Ligos ar gyvenimo suriesti, jie gali pasikliauti tik savimi, o kai nelieka ir to, paskutinė viltis – geraširdžiai kaimynai, bet ir jie ne visagaliai. Valstybė išskiria vieną dieną metuose – spalio 1-ąją. Tai Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena. Kai kurie didžiųjų miestų restoranai pakviečia senjorus arbatos ar kavos puodeliui, tačiau senyvo amžiaus žmonės gyvena ir priemiestyje, ir atokiame kaime. Kelionė į miesto restoraną dėl nemokamo kavos puodelio? Hm… kažin, abejoju… Viešbutis Palangoje pavasarį ir rudenį siūlo senjorams prašmatnų gyvenimą vienai parai, dviems ar kiek kišenė leidžia… Bankai turi lojalumo programas savo klientams senjorams. Tiesa, dar reklamuojama vakcina nuo gripo – nemokamai skiepijami gyvenantys globos ir slaugos namuose. Pristato vakciną ir į poliklinikas, tačiau nemokamai kviečia skiepytis tik nuo 65 metų. Na, o jei, gerbiamasis, tau tiek dar nėra, tai, nors ir esi senjoras, bet nepriklausai gripo komplikacijų rizikos grupei. Va taip.

Vis labiau vėsta orai, vakarais norisi įsisupti į šiltą pledą ir jaukiai tūnoti kur nors kamputyje, nes jei tik nepasisaugosi, būtinai tas pasalūnas gripas užpuls…

Taigi, šilčiau apsirenkim, kiek leidžia galimybės pabūkim gryname ore, truputį pasivaikščiokim, bent jau pro sutiktą kaimyną nepraeikim tylomis, gal ir jis vienišius, pakalbinkim, paplepėkim, va ir šilčiau bus, o gal nuspręsim arbatos namie išsivirti, ne tos, valdiškos, o žolelių, skaniai kvepiančių vasaros pievomis. Gal patys ir rinkome?

Tokia mano nuomonė.

Danutė

Komentarai

Atsakymai į “GYVENIMO SKIEPAI”: 8

  1. Juozas avataras
    Juozas

    papasakosiu savo gyvenimo atveji.Mano du vaikai taip pat uzsieny-Norvegijoj o tercias vaikas dar studentauja Lietuvoje.Pries du metus isejau is darbo,nors man tada buvo 53 metai.Taip sutarem su vaikais kad jie man mokes atlyginima o as busiu su teciu namuose,jam nebus taip nuobodu o be to ir as pati turejau auksto kraujospudzio liga.Uzdirbdavau minimuma,o tekdavo dirbti ir po darbo ir net savaitgaliais norint ji gauti.Is pradziu keistai jauciaus,bet laikui begant man paciai apsitvarke kraujospudis ,kai nebereikia niekur skubeti ir jauciuos gerai.Mano vyras serga Parkinsono liga bet jis dar ir be manes tvarkosi.Vaikai metuos aplanko 3-4 kartus o siaip bendraujam pastoviai skypu,na mazylis-studentas daznas svecias pas mus.Mes gyvenam Birzuos ,mazas miestelis tad galvoju ,jei vaikai butu Lietuvoje,jie vis tiek darbus butu susirade didesniuos miestuos,o pragyvenimas Lietuvoj ne pats geriausias,tai mus aplankytu ne dazniau kaip dabar.Sunku spresti kaip jausciausi jei buciau viena,bet kol dar gali savim pasirupinti manau geriausiai gyvent atskirai nuo vaiku.

  2. Patricija avataras
    Patricija

    Pritariu Danutes issakytoms mintims. Geru zmoniu 3 vaikai isvaziavo i Anglija. Kol vyras gyvas buvo viskas tvarkoj. Numirus vyrui, likusios zmonos sveikata paslijo iki isprotejimo. Ilgai gydesi Vilniuje Santariskese- dabar galutine diagnoze, gili depresija.Kaimynu ir kitu zmoniu pagalba siaip taip apsiramino. O vaikai ir toliau turtus krauna uzsieni. Pinigu jai tikriausiai atsiuncia, bet mylinciu sirdziu salia nera.

  3. Adelė avataras
    Adelė

    Kur tik pasisuku – visur Danutė. Puikios mintys, kurios priverčia mąstyti. Žodžiai liejasi, skaityti malonu. Jei komentaras, tai trumpai ir aiškiai. Tai ne kiekvienam duota.

    Bet juk mes kiekvienas… toks kitoks, nepaprastas, nepanašus… Todėl gražus… Kaip smagu, kad renkasi bendraminčių būrelis, kad turime galimybę pasimokyti. Ir kitus pamokyti! Taip, taip … juk kiekvienas čia atsinešėme po didžiulį lagaminą gyvenimiškos patirties. Koks turtas, kad tie lagaminai skirtingi.

    Neabejoju – svetainė plėsis, privers stabtelti netyčiom užklydusį prašalaitį. Ačiū Danutei. Jūs tikrai puikiai rašote. Ačiū visiems, kad čia atėjote vedini meilės, ramybės, kantrybės, gerumo.

    Aš nežinau ar įmanoma išvengti gyvenimo skiepų… Žinau, kad nuo jų labai skauda…

    Senatvė – kiek joje patirties ir noro palikti tą patirtį jaunesnėms kartoms. Ir dar kartą ačiū žmonėms, kurie mums sudarė galimybę išsisakyti.

  4. kostas avataras
    kostas

    Šaunuolė Jūs, Danute!!!

  5. danute avataras
    danute

    ačiū, mielieji, už gerus žodžius :) man labai smagu, kad randu bendraminčių…

  6. Elzė avataras
    Elzė

    Danute, Danutėle,

    kokios gražios mintys! Aš net dukrai liepiau paskaityti Jūsų nuomonę. Man labai patinka ką parašote. :)

  7. Marija avataras
    Marija

    Gyvenimo skiepai skausmingi, tačiau didesnę ar mažesnę dozę gauname visi. Taigi būtinai: DRAUGAUKIME, drauge viską lengviau išgyventi.

  8. Adrijonas avataras
    Adrijonas

    Eisim mes su šunimi pasivaikščioti į mišką, Danutė kaip visada duoda geriausius pasiūlymus :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.